​Verstinės knygos konkursui perskaičiau rusės Rubinos knygą Kordobos balandė. Autorė moka pasakoti Tarybų Sąjungos/Rusijos žydų likimus su daug tirštų ir  juslių, kaip pasakytų Jurga, detalių: šeimos ir giminės santykiai, spalvingi charakteriai, profesijų subtilybės, rūbai, kvapai, valgiai ir t.t. Yra tikslių  psichologinių pastebėjimų. Bet stambieji romano potėpiai pernelyg paslaugiai aptarnauja pokomunistinio Rusijos, o gal ir plačiau -- rytų Europos skaitytojo lūkesčius.
Protagonistas yra gyvenimo ir meno genijus, pergalingai žygiuojantis per įvairias šalis ir santvarkas – Ukrainos provinciją, Tarybų Sąjungos didmiesčius, paskui Izraelį, Ispaniją, Italiją, Ameriką. Jis yra talentingas dailės kūrinių padirbinėtojas, kuris įkiša savo klastotes iš pradžių rusų kolekcininkams, o paskui ir žymiausiems aukcionams ir netgi Vatikanui. Autorė iš esmės nebando suprobleminti šitos veiklos, pasvarstyti, ar ir kiek tai moralu (tik vienoj vietoj klausia, kuo gi skiriasi padirbinys nuo  tikro daikto, jeigu padirbinys geresnis už originalą, ar panašiai,  bet šios įdomios minties nevysto). Ji energingai garbsto herojaus gudrumą, sukuriant paveikslo provenansą (atsiradimo legendą) ir įkišant jį pinigingiems ir žiopliems meno mylėtojams. Gana gyvi įvairių pasaulio vietų aprašymai ilgainiui pradeda užknisti pusiau suokalbiška, pusiau pasipūtėliška intonacija, primenančią mūsų „elito“ kelionių ataskaitas bulvarinėje spaudoje.  Štai Ispanijoje, kaip visi žinome, BŪTINA pamatyti Didžiosios savaitės procesijas, o Tolede geriausias viešbutis tai tik toks ir toks (ten mane visi pažįsta, nes  aš jame visada apsistoju,  vardiniame kambaryje) , o Romoje, žinote, kvapniausios espresso gausi ne turistų nusiaubtose vietose, o nuošalioje Trasteverėje... (beje, nesąmonė: Trasteverėje turistų nė kiek ne mažiau nei kitur Romoje) .
Tokiu būdu Rusijos ar kitos Rytų Europos šalies „glubinkoje“ sėdintis skaitytojas, kuris tų mitinių vietų aplankyti anksčiau negalėjo dėl Geležinės, o dabar dėl – Piniginės sienos, gauna daug peno savo svajonėms ir troškimams. Autorė gimusi ir augusi Taškente, taigi tą mentalitetą puikiai pažįsta.
 Bet romanas teigia ir dar kai ką: kad, vadinkim, tarybinis žmogus su visa savo praeitim ir patirtim yra ne blogesnis, o geresnis  už vakarietį. Tam parodyti nesibodima jokių priemonių, į galą ir „Dano Browno vardo“ trilerio elementų, kurie gerokai nupigina daug ambicingesnių tikslų siekusį romaną.
Dar labai įdomus klausimas – kokiu požiūriu rytietis yra geresnis už vakarietį. Romanas aiškiai sugestijuoja, kad „geresnis“ reiškia gudresnis, kietesnis, o svarbiausia! – turtingesnis.
Rizikuosiu šokti į didelius apibendrinimus, bet man šitai priminė išeivio ruso mintį, kad vienas svarbiausių putinistinės politikos motyvų yra įžeista ambicija : „Kodėl Amerika gali, o mes – ne?“ Taip ir čia; nesvarbu, kad rytietis užsiima morališkai labai abejotina veikla, svarbu, kad visus išduria ir gauna daug babkių! ( o jei dar pridursime sekantį „rytietiškos logikos“ klausimą: o ar vakariečiai visada ir visur nepriekaištingi? Ar tarp jų nėra sukčių ir mafijozų? O štai pažiūrėkim tą ir tą, ką jis išdarinėja, ir .t.t. ir pan. – tada viskas apskritai sušoka į patogias vėžes ir klausimų nebelieka). 
Jokiu būdu neteigiu, kad Rubina yra putinistė. To nežinau (šiaip jau tarybinius laikus ji vaizduoja kaip materialine prasme skurdų, bet kaip pašėlusį, bohemišką laiką, politiniam lygmeniui dėmesio praktiškai neskirdama. Tiesa, keliose vietose, kur apie tai užsimenama, kgbistai vaizduojami palankiau nei disidentai). Nors  galiausiai man tai nesvarbu – svarbu, kad ji atskleidžia putinizmui ir panašiam autoritarizmui palankią sąmonės struktūrą, pagrįstą infantiliais geiduliais ( atskleidžia nesąmoningai, ir gaila, kad nesąmoningai). Bet reikia pasakyti, kad ši struktūra sutinkama ne tik Rusijoje, bet ir kitose regiono šalyse
Todėl didžiausias laimikis iš šio romano man liks žodis „krakeliūra“. Skamba nuostabiai; bet atspėkit, ką jis reiškia? 

Akivaizdu, kad socialdemokratai nemėgsta Lietuvos kariuomenės. Apie kitus kairiuosius nė nekalbu. Nesenas Gynybos tarybos nutarimas dėl šauktinių neturėtų apgauti. Progai pasitaikius, situacijai pasikeitus, jie pasistengs pasitvarkyti savaip.
Priežastys, dėl kurių jiems kariuomenė neįtinka, irgi žinomos: tai ir "neprovokuokim Rusijos", ir "armijoj visi dešinieji", ir "visuomenės militarizacija", ir "atima pinigus iš švietimo". 
Kaip šitai pakeisti? Užuot bandžius nuginčyti jų įsitikinimus ar nuolat prikaišiojant, kad jie nepatriotiški, daug produktyviau yra pasiūlyti idėją, kuri ir jiems pagal ideologiją turėtų būti artima. Tokia idėja, mano įsitikinimu, turėtų būti tarnavimo Lietuvos visuomenei, socialinio darbo ir solidarumo idėja. Tokiu atveju karinė tarnyba taptų, be abejo, ypatinga, bet tik viena tarnybos visuomenei rūšis šalia civilinės tarnybos. 
Tokiu atveju kalbėtume apie visuotinę tarnybą po mokyklos, neišskiriant nė studentų, nė moterų. Jei žiūrėtume, pavyzdžiui, į Austrijos praktiką, tai ten civilinė tarnyba atliekama ne tik karinėse įstaigose, bet ir medicinos, socialinės rūpybos ir net kultūros sferoje ( Pavyzdžiui, eilę metų jauni austrai atliko civilinę tarnybą ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje, žydų muziejuje). 
Detales galima sudėlioti įvairiai (pasižiūrint kad ir į tą patį Austrijos modelį), bet privalumai akivaizdūs: ir todėl, kad kariuomenė ir tarnyba joje prarastų neigiamą stigmą daug platesniuose visuomenės sluoksniuose nei dabar. Ir todėl, kad tie, kurie tikrai negali arba iš principo atsisako imti ginklą, nebūtų verčiami to daryti
(beje,kiek kalbėjausi su bendražygiais savanoriais, jie visi sutiko, kad alternatyva turi būti). 
​Tinkamai šitą dalyką apiforminus, jis galėtų būti efektyvi priemonė, mažinanti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą ir atomizaciją, vartotojišką, egoistinį santykį su valstybe. Jaunimas turėtų progą išeiti iš savo aplinkos, pažinti šalies gyvenimą iš kito kampo, įgyti gyvenimiškos patirties, kuriam laikui nulipti nuo siauro studijų--darbo-karjeros tako. O galiausiai -- tai būtų paveikus valstybinis mechanizmas spręsti pirmiausia krašto gynybos, bet taip pat  sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, kultūros problemas ypač apskrityse.
Be abejo, toks sumanymas neįgyvendinamas per pusmetį. Jis reikalauja apgalvotos strategijos ir aukščiausios politinės valios. Tačiau jeigu kas nors -- ar įtakingi visuomenininkai, ar kad ir politiniai oponentai -- jį pasiūlytų Lietuvos visuomenei, manau, kad ir socialdemokratai, ir kiti kairiųjų pažiūrų žmonės jo negalėtų atmesti.