Du bunueliški momentai

                                                        I​

Grįždamas iš baseino, iš autobuso pataikiau išlipti prieš pat aštuonias. Per vidurį kelio pradėjo skambinti trijų bažnyčių varpai: jie gaudė  iš St.Michaelio , iš laibo St.Oswaldo bokšto, o taip pat iš mūsų vienuolyno koplyčios varpinės.  Į šlaitą tarp namų užvertomis langinėmis kylanti tuščia gatvelė,  kaip marių bangos vis iš kitos pusės atplūstantys galingi, visas kūno kertes kiaurai pereinantys, bet nė kiek neskausmingi smūgiai. Vos nepakilau ir nenuskridau su tuo trivieniu gaudimu. 

                                                       II
Vienuolyno sode jau kuris laikas darbuojasi sodininkas. Senyvas, kresnas, su juoda apvalia skrybėle. Užvežė juodžemio. Ilgai birzgino dvirãtį motorinį plūgą, su kokiais Liucernoj  per Užgavėnes tempė karnavalinius vežimus, suarė sklypelius, paskui  sugrėbojo. Apgenėjo vaismedžius. Prie vienos obels ilgai stovėjo ilgos, už medį ilgesnės kopėčios, lyg kviečiančios lipt ir apkarpyti debesis. Šiandien pro langą žiūrėjau, kaip jis keičia betoninius lysvių bortelius: klibino juos su masyviu kauptuku, po to su dalba, vėl su kauptuku. Turi dar smarvės senis!  -- stumia, traukia, rauna įsirėžęs, stabteli tik nuo kaktos nubraukti prakaitą. 
Dabar svarbiausia nepražiopsoti momento, kai karutyje  jis atsiveš medžioklinį šautuvą...