Buvo Popa, į kurį atvažiavo Zagajewskis ir Tomas Schulzas. Zagajevskis per savo skaitymus ( maniau, juose nerasiu vietos atsisėsti  -- laimei/deja,  klydau) hipnotizavo flegmatiškomis krintančiomis intonacijomis; kad nebūtų pernelyg ramu, pasirūpino Nietzsche, per vidurį jam skirto eilėraščio paskambinęs į Zagajevskio mobiliuką. 

Su Schulzu lankiausi Molėtų etnokosmologijos muziejuje. Iš pradžių rodė senovės lietuvių kosmoso sampratą, metų ratą, šventes,  tikėjimus ir pan. Klausydamasis Li.Klimkos radijiškai sklandžių aiškinimų pagalvojau, kad jei tai tiesa, tuomet senovės lietuvis turėjo būti jokio „aš“, asmeninio gyvenimo, biografijos neturintis žmogus, skaidrus kaip veidrodis, atspindintis vien tik metlaikių kaitą ir žvaigždžių judėjimą.  

Pasibaigus senovinei daliai, prasidėjo dabartis, kuri truputį suneramino – mat paaiškėjo, kad mūsų žemė pasmerkta, išgyvens daugiausia šimtą metų, o išgelbėti mus gali tik ateiviai, kurių Visatoj – ant kiekvieno kampo (ar ne vienintelis Lietuvoje muziejus, propaguojantis ufonautų tikybą?). Kad tai rimta ir oficialu, patvirtino muziejaus direktorius Kakaras; apsigerbęs odiniu frenčiuku, jis pradėjo naktinius ilgu pranešimu, kuriame  plačiai plėtojo aukšč. min. temas. 

Savaitgalį nuvažiavom į Šilavoto davatkyną ir Birštoną. Abiejose vietose buvo gerai. Davatkyne, originalioje vietoje, kur jaukiose kamarėlėse gyveno pamaldžios, tačiau vienuolėmis tapti negalinčios moterys (paskutinė mirė 1995-aisiais), viską tvarkė Gintautas Dabrišius ir jo plati giminė. Tik atvažiavę sėdom už stalo, gavom užkąst kibinų, kindziukų, o užsigert – dviejų rūšių naminės, kurią iš kairės ir dešinės pilstė įtaigios tetos. Tokie išėjo ir skaitymai: liaudiški, gyvi, paprasti, senyvai publikai sėdint ant suolų ir  pievelėje ant geometriniais raštais padabintų  adijalų.  Vedėjas Dainius G. švelniai šiurpino susirinkusius suvalkus dzūkišku imperializmu -- matai, čia jam Dzūkija, ir taškas. 

Tuo tarpu Birštone pasitiko dryžuotu retro kostiumu vilkintis vicemeras, Aisčio palikuonis, ir negaišdamas nė akimirkos pradėjo bajeruoti ir informuoti apie Birštono praeitį ir dabartį. Taip ir turi elgtis kurortinio miestelio politikas – rimtai sakau, be ironijos.  Skaitėm naujai suremontuoto medinio kurhauzo lauko kavinėje – minkšti čilautiniai foteliai, puiki įgarsinimo aparatūra, nenustygstanti Kochanskytė, kuri būtinai norėjo būti pagrindinė su savo deklamacijomis. Kai ji užbaubdavo žemuoju dramatišku balsu, prisimindavau Dzeržinskynės kaimyną rusą, kuris panašiomis intonacijomis auklėdavo žmoną (viskas girdėdavosi per rozetę).  Susirinko nemažai žmonių, ir visi vietiniai, anot rengėjų.  Netikėtai apsireiškusi Gabija G kvietė į savo sodą ant hamburgerių ir siauresnių skaitymų, bet  mums jau, kaip sakoma, ūkė laivo sirenos...

Taigi sėdom į plačiasnukį laivą ir plaukėm Nemunu į Verknės žiotis, kurias ką tik  skaitytame eilėraštyje buvau himniškai apdainavęs. Žiotys panašios, bet ne tokios pačios. Pakrantės melduose kojas vėsino oranžinė stirna.

Po konvejerinio baigiamojo sekmadienį nuėjau į furšetą rašytnamyje. Ten išsišnekėjau su airiu Peteriu Sirru. Airija tikrai yra Lietuvos pusseserė Vakarų Europoje, tiek daug paralelių istorijoj, literatūroj, gyvenime, kad net linksma (pvz. Airijoj poetus gerbia, bet neskaito – ir kuo labiau, juo mažiau. Rašytojų bohema taip pat buvo labai stipri, ir taip pat pasibaigusi. Ir t.t. ir pan,).  Daugumai išsiskirsčius,  su ukrainiečiu Olehu ir būreliu LT jaunimo tarptautinių programų kabinete surengėm jutūbinę diskoteką. Jos pavadinimas buvo „Muzikinis ekspromtas nuo Elvio iki „Naš durdom golosujet za Putina“. Su pasirėkavimais ir pasistumdymais prie kompo  disko vyko iki trijų ryto.   Poetai šoko su poetais, rašytojai su prozininkėmis, o genijai – su RS buhalterijos bylomis, kol neprabudo Sąjungos Vaiduoklis ir visko neišjungė.

 –

Baigėsi Kaziuko mugė; vakar ten smagiai pasivaikščiojau su vaikais. Katedros aikštė, Gedimino prospektas, Maironio gatvė iki Užupio, Pilies gatvė iki Rotušės aikštės  -- Kaziukas ist überall. Patiko, kad prekiaujama nebe vien šaukštais ir pintinėmis, o yra daugiau – ir įvairesnio – maisto, rankdarbių, meniškų dalykėlių, sendaikčių. Ir, aišku – kad centre nėra mašinų; didelis malonumas vaikščioti gatve nesibijant, kad iš galo kas nors atlėks ir pradės pypinti, kad gaudantys vienas kitą vaikai nepaklius po ratais. Bent tris dienas per metus senamiestyje gali pasijusti kaip normalaus Europos miesto centre. Ilgiau  negalima -- kad nepriprastumėm prie gero gyvenimo.

Pilgatvio pradžioje nusipirkau „Kaziuko laikraštį“. Geriausia popierinė lietuviška žiniasklaida, kurią skaičiau per kelis, o gal kelioliką metų – rimtai! Ir apie mugės istoriją parašyta, išsamiai ir išmanančiai,  ir senovinės nuotraukos surinktos, ir šiųmetės aktualijos pristatytos, ir skirtingos nuomonės apie perspektyvas. Nepatingėjo netgi Kaziuko dienos temperatūrą per paskutinius dešimtmečius sužinoti.

Bet didžiausių pagyrų šitie Kazio mylėtojai nusipelno už tai, kad išspausdino beigelių  receptą. Tikiuosi, kad kitais metais mugėje bus bent viena vieta, kur vėl galėsiu gauti senųjų baronkų, kurios per Lietuvos žydus paplito po visą pasaulį (ir keistu būdu užsiliko tarybinėje Lietuvoje;  parduotuvėse kainuodavo  5 kapeikas, būdavo pardavinėjamos šalia bandelių, nors  jos visai ne desertas). Kol kas, deja, radau tik saldžių riestainių.

Taigi tobulėti yra kur. Pvz., nesupratau, kodėl Rotušės aikštėje pastatė „Viduramžių miestelį“, po kurį, anot laikraščio, vaikščiojo viduramžiškais drabužiais apsirengusi eisena.  Organizatorius Urba aiškina, jog dėl to, kad „mugė prasidėjo Viduramžiais“. Betgi ne Viduramžiais, o Baroko laikais! Ant naujos mugės emblemos aiškiai matyti – 1604 metai. Nepasivargino net į Vikipediją žvilgtelt, o tiesiog, matyt, apsilankė Taline ir nusikopijavo jų idėją. Čia gal ir bendresnė bėda – nei miesto tėvai, nei renginių organizatoriai, rodos, visiškai nesidomi miesto istorija, nežino, kad jis labiausiai klestėjo Renesanse ir Baroke. Šitie laikotarpiai niekaip nesuaktualinami, o verčiamasi importuotais sumanymais.

Kitas dalykas – mugė neturi jokio ryšio su jos patronu. Tik pirk ir parduok, daugiau ne kažkas (perėjus per maždaug trečdalį mugės --  keli muzikantai, nė vieno lėlių teatro...)  O juk septynioliktame amžiuje viskas prasidėjo nuo kasmetinės  eisenos  su šv.Kazimiero palaikais nuo Stepono bažnyčios iki Katedros, ir tik paskui atsirado kermošius, ilgainiui virtęs jomarku. Kodėl dabar tas  negalėtų sugrįžti? Paskutinį kartą šventasis miestą matė, jei neklystu, daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai sugrįžo į savo koplyčią Katedroje. Ar nebus ten kiek užsisėdėjęs?