Senyvas vietos keistuolis su šlepetėmis, subintuotomis pėdomis, bet taip, kad pirštai matosi, ir, be abejo, su celofaniniu maišeliu prieina prie manęs, stotelėje laukiančio 11 autobuso ir sako: ar jūs žinot, kad dabar pirmiausia bus tarnybinis reisas? – Aš, nelabai gilindamasis į žodžių prasmę, bet matydamas jo išvaizdą, sakau, ach mat kaip, puiku.
Po kelių minučių iš tiesų – nesustodamas pravažiuoja autobusas, ant kurio parašyta „tarnybinis reisas“.
Laukiam toliau. Jis kažką burba kartu laukiančiai moteriškei – negerai, netoliese vyksta statyba, o, žinot, aš toks alergiškas dulkėms... Staiga man susirodo, kad jis norėjo pranešti, jog šį kartą vietoj normalaus bus tik toks reisas. Tai reiškia, kad nesuspėsiu į traukinį. Klausiu originalo ir moteriškės, ar atvažiuos įprastinis? Žinoma, atvažiuos, staigiai atšauna originalas, tik vėliau nei tvarkaraštyje parašyta.
Akurat. Atvažiuoja DVIEM minutėm vėliau.
Jis irgi įsėda ir taip pat važiuoja iki gelžkelio stoties.
Vakare sugrįžęs iš Ciuricho įlipu į 11 autobusą, ir kas gi ten sėdi? – tas pats prižiūrėtojas subintuotom kojom ir maišeliu.
Išvydęs mane, nužvelgia griežtu žvilgsniu, maždaug, nu, įlipai, okei, bet dabar sėsk, nesimaišyk po kojomis, negriauk tvarkos...