Bet kai tenai kas nors nutinka, randasi problema, bėda, kas nors iš draugų ar kolegų nepadaro, ko žadėjęs, dingsta ir nutyla, arba padaro ne taip, kaip buvo sutarta – tada fiziškai pajunti atstumą, pajunti emigrantišką bejėgiškumą: nori būti ten visa esybe, išsiaiškinti, įtikinti, padėti, kur reikia, o negali.... Gal tai nelabai ką pakeistų – bet tikėjimas, kad tavo kūniška prezencija pasuktų įvykius kita linkme, labai stiprus.
Šiaip ar taip, galėtum pasakyti, kad padarei viską, kas nuo tavęs priklauso.
Nes dabar belieka kas – tik vaikščiojimas po studiją pirmyn atgal, nors taip trumpinant nuo tėvynės skiriančius kilometrus.