Asta pakvietė į „Katedrą“ seserų Kuodyčių teatre (čia privatus pavadinimas; viešai žinomas kaip Dramos teatras). Ėjau neturėdamas jokių lūkesčių. Senokai ką mačiau, nežinau, kokios tendencijos, ir ko tikėtis iš labai savotiško Marcinkevičiaus ir Koršunovo  derinio?  Bet nenusivyliau, nes spektaklis, nors nelygus, sudomino.

Pirmiausia apie blogiausia: kaip ne viename (nors ne visuose) Koršunovo spektakliuose, nervina abuojumas kalbai. Dar jei lengvesnis žanras, kokie nors juokeliai ar „pasišpilkavimai“, aktoriai kalba  pusiau galvodami, ką sako; bet dramatiškiausios vietos, svarbiausių veikėjų monologai beriami kaip žirniai į sieną, neįtikėtinu tempu ir visiškai vienodomis intonacijomis. Ypač pasižymėjo Laurynas, tratėjęs savo tekstą taip veržliai, kad atrodė, jog jis dalyvauja varžybose, kas pasakys daugiau žodžių per minutę, arba turi paskyręs pasimatymą po spektaklio ir negali užgaišti nė akimirkos. Antrojo protagonisto, vyskupo, nors irgi nežibėjusio intonacijomis, klausytis buvo kur kas smagiau vien dėl to, kad  jis kalbėjo raiškiai ir aiškiai.

Koršunovas galbūt  atšautų, kad nori išvengti tradicinio teatro patetikos  ir klišių.  Bet šitai jau tapo didesne kliše nei tos tradicinės. Be to, kai tekstas tik išmokstamas mintinai, o ne suprantamas,  emocijų raiška pasidaro klaikiai medinė. Kai norima perteikti veikėjo susijaudinimą, jis, žinoma  – užsikerta ir mikčioja (Laurynas, sužinojęs, kad katedra bus atstatoma),  nepritarimas išreiškiamas ironišku cheche, o pyktis kuo? –  riksmais, klyksmais ir ūbavimais, kuriuos išgirdus norisi pakartoti populiarų mokinių posakį – o, neee (akis kelti į viršų).

Tiesa, reikia pripažinti, kad psichologinis skurdas – viso šiuolaikinio teatro problema. Bet jau K. firminis ženklas – tai, kad  moteriškų personažų psichologijos apskritai nerasta.  Moteriški personažai Koršunovo teatre apsiriboja baziniais seksualumo ar motinystės instinktais ir sugeba tik du dalykus: vilioti vyrus ir baisiai klykti.

O kas atsitiktų, jei teatras pasitikėtų kalbos prasme ir vaizdingumu, ir nebandytų – nors  kai kuriose vietose  -- to, kas ištarta,  iškart apvaidinti ir „susimbolinti“? Ar dėl to nuo  galvos nukristų karūna?  Kaži, ką apie tai pasakytų mūsų abiejų literatūros mokytoja Tapinienė? 

Juo labiau kad medžiagos buvo pakankamai. Nesu didelis Marcinkevičiaus gerbėjas , švelniai tariant; bet pjesė, kurią skaitinėjau senai senai, gal prieš dvidešimt metų, pasirodė esanti visai nebloga. Yra ir charakteriai, ir konfliktai, ir tempas ; menininko pašaukimas, meno ir valdžios santykiai – temos gal ne pačios aktualiausios, bet vertos prisiminti, nes išrašytos nelėkštai. Vilniečio širdį paliečia atsigręžimas į miesto istoriją. Ir tarybinės ideologijos inkliūzų vos vienas kitas, labai reikalo negadinantis; kita vertus, gana ryškūs „ezopiniai“ motyvai (visur esantys šnipai ir išdavikai).    Aišku,  dramos sukirpimas ir aleksandrininė dikcija – tradicinės; bet šiais laikais tradicinis pagrindas jauniems kreatyvams kaip tik ir teikia  daugiausiai galimybių ką nors išrasti, pakeisti, apžaisti...

Taigi  dvi išvados: reikia pasveikinti režisierių ir teatrą, kad užkėlė šitą pjesę ant scenos. Antra, ar nebus taip, kad po šimto metų lietuviai žinos dramaturgą Marcinkevičių, kuris duoną užsidirbdavo rašydamas ką ten tokį -- proginius eilėraščius?

O dabar apie labiausiai. Labiausiai patiko spektaklio vizualika: scenografija, o ypač – katedros projekcija, kuri buvo pilna ir nebylios didybės, ir kažkokio lynčiško nejaukumo. Jai griūvant pirmosios dalies pabaigoje, buvo galima ir susigraudinti.

Jau kelinta savaitė suku galvą,  kaip nei iš šio, nei iš to vienas veltinis susitraukė tiek, kad su kojine vos įkišu koją, tuo tarpu kitame vietos lig valiai?

Kelis metus viskas buvo okei, ir skladuke dirbant labai praversdavo, ir pasivaikščioti po Rokantiškių laukus  išeidavau,  o dabar, bliamba, –

Ar kai pernai buvau nuvažiavęs nusipirkti kaliošų, jį nušvilpė pardavėjas, su keistu lietuviškai akcentu šnekėjęs armėnas ar kurdas? 

-- o kam jam?

Milžiniškas sandėlys Kirtimuose, vien kaliošai kaliošai kur dairais, kuo ne menas   -- gal jis manąjį padėjo tiesiog ant žemės, o paskui netyčia paėmė gretimą?  

-- kad labai sunku įsivaizduoti.

Gal veltinis susitraukė nuo drėgmės, kai rūsį buvo užpylę? (neaiškus potvynis, suliejęs sienas ir grindis,  atšvietus ant stalo; buvau išvažiavęs, o grįžus jo autorystės niekas neprisiėmė)

--  Bet kodėl dešinysis liko toks pats?

Šitas dalykas man dabar svarbesnis už teisingą paramą kultūros žiniasklaidai, referendumą dėl žemės, prezidento rinkimus. Svarbesnis ir už visatos mįsles, juodąsias skyles ir gyvybės atsiradimą...

–– Ir už Ukrainos reikalus?

Mmmm....