Prasidėjus Europos krepšiniui, aš kaip paprastai iš tėvų rūsio atsitempiau teliką. Vieną pirmųjų dienų su televizoriumi pamačiau reklamą, kad LRT sezono atidarymui rodys "Emilija iš Laisvės alėjos". Šveicarijoje skaičiau nemažai visokių atsiliepimų apie filmą, tai kodėl gi nesinaudojus proga?
Prisikviečiau ir sūnų, suviliojęs jį tuo, kad filme kalbama apie Lietuvos istoriją. Atsisėdom ir prasidėjo. Jau po keliolikos minučių supratau, kad pasakymas "sėdi kaip ant adatų" yra labai tikroviškas ir kad jis dabar visiškai tiksliai apibūdina mano savijautą. Nes jei tik kas filme galėjo neveikti, tai ir neveikė. Arba psichologiškai neįtikima, arba istoriškai neįtikima, arba be plionkės vaidinama, arba siužetas baltais siūlais siūtas, arba dialogai visiškai nuvalkioti ir t.t. ir pan. O jau tie neva maištingi antitarybiniai eilraščiai, kuriuos deklamuoja Emilija, gimnazistinių pabandymų ir išsiliejimų lygio, oj oj oj... Paimtų ką nors iš Krivicko ar kitų partizanų, pavyzdžiui Neringos Petkutės, ar iš Bložės "Sename dvarelyje", ar kažką Brazdžionio, bet ne -- čiukčia ne durak, čiukčia sam vsio umeet! [nemokantiems rus.k. vertimas: mes patys viską mokam, patys viską galim!]
Dar po keliolikos minučių sūnus atsistojo ir pasakęs, kad "čia per daug vaidinama", išėjo. O aš, nusprendęs išturėti iki galo, nugrimzdau į liūdnus apmąstymus, negi per 27 Nepriklausomybės metus lietuviai visiškai neišmoko, kaip elgtis su judančiais vaizdais, o dar ir pamiršo, ką mokėję? Juk net ir imant negausius filmus, tematizuojančius tarybinius laikus ir pasipriešinimą tarybinei sistemai -- Vaitkaus "Vienų vieni" (pirmą pusę) ir ypač "Vaikus iš Amerikos viešbučio"-- palyginus su Emilija, anie yra tikri šedevrai.
Sukau galvą, ką man primena pagrindinių veikėjų pora, -- kažką iš Holivudo? Nu kad ne. Paskui toptelėjo: ir nieko nebojanti "idealistė" Emilija ir narsuolis Režisierius, išrežiantis tiesą apie okupaciją į akis nomenklatūrininkams, tipologiškai artimiausi socialistinio realizmo filmų herojams, kokiai nors komjaunuolei ir komunistui, kovojančiai su, nelygu laikas, caro valdžia ar nedabitais buržujais.Matyt, čia glūdi pati didžiausia ironija -- kad tokias dideles istorines užduotis išsikėlęs, socialistinę sistemą demaskuoti pasišovęs filmas yra kiaurai persisunkęs tos sistemos propagandinio meno klišėmis.
***
Po poros dienų prieš rungtynes vėl įsijungiu teliką. Rodo "Moterys meluoja geriau". Čia mane tikriausiai kepurėmis užmėtysit, bet iš šito serialo nieko nebuvau matęs, nors tai jau, kaip paskui pasidomėjau, devintas ar dešimtas sezonas. Žiūrau: automechanikas skiriasi su žmona, draugo padedamas, vyrukas nori pakabinti turtingą moterį ir išlipti iš finansinės duobės, jaunas bachūriukas ir barmene dirbanti panelė turi savo jaunatviškų poros reikalų... ir situacijos ne iš piršto laužtos, ir aktorių vaidyba nenudusus, gyva, ir tipažai išryškinti, bet ne perspausti, ir maloniausia man kaip kalbažmogiui -- kalba nemedinė, netgi taikli, dialogai visai paklausomi -- ne VLKK, ačiū Dievui, bet matais irgi nesisvaidoma! Čia prieina sūnus ir pakomentuoja, kad pas draugus ar tai pas bočius šitą serialą matęs, ir kad geriausi yra ne šitie, o patys pirmieji sezonai.
Tai gal moralas ir būtų toks -- kai pernelyg didingai istoriškai nešoki, kai užsibrėži realistiškus tikslus, ir judi kruti bandai stengies, tai ir lietuviški moving images gali pasiekti normalią kokybę?
Prisikviečiau ir sūnų, suviliojęs jį tuo, kad filme kalbama apie Lietuvos istoriją. Atsisėdom ir prasidėjo. Jau po keliolikos minučių supratau, kad pasakymas "sėdi kaip ant adatų" yra labai tikroviškas ir kad jis dabar visiškai tiksliai apibūdina mano savijautą. Nes jei tik kas filme galėjo neveikti, tai ir neveikė. Arba psichologiškai neįtikima, arba istoriškai neįtikima, arba be plionkės vaidinama, arba siužetas baltais siūlais siūtas, arba dialogai visiškai nuvalkioti ir t.t. ir pan. O jau tie neva maištingi antitarybiniai eilraščiai, kuriuos deklamuoja Emilija, gimnazistinių pabandymų ir išsiliejimų lygio, oj oj oj... Paimtų ką nors iš Krivicko ar kitų partizanų, pavyzdžiui Neringos Petkutės, ar iš Bložės "Sename dvarelyje", ar kažką Brazdžionio, bet ne -- čiukčia ne durak, čiukčia sam vsio umeet! [nemokantiems rus.k. vertimas: mes patys viską mokam, patys viską galim!]
Dar po keliolikos minučių sūnus atsistojo ir pasakęs, kad "čia per daug vaidinama", išėjo. O aš, nusprendęs išturėti iki galo, nugrimzdau į liūdnus apmąstymus, negi per 27 Nepriklausomybės metus lietuviai visiškai neišmoko, kaip elgtis su judančiais vaizdais, o dar ir pamiršo, ką mokėję? Juk net ir imant negausius filmus, tematizuojančius tarybinius laikus ir pasipriešinimą tarybinei sistemai -- Vaitkaus "Vienų vieni" (pirmą pusę) ir ypač "Vaikus iš Amerikos viešbučio"-- palyginus su Emilija, anie yra tikri šedevrai.
Sukau galvą, ką man primena pagrindinių veikėjų pora, -- kažką iš Holivudo? Nu kad ne. Paskui toptelėjo: ir nieko nebojanti "idealistė" Emilija ir narsuolis Režisierius, išrežiantis tiesą apie okupaciją į akis nomenklatūrininkams, tipologiškai artimiausi socialistinio realizmo filmų herojams, kokiai nors komjaunuolei ir komunistui, kovojančiai su, nelygu laikas, caro valdžia ar nedabitais buržujais.Matyt, čia glūdi pati didžiausia ironija -- kad tokias dideles istorines užduotis išsikėlęs, socialistinę sistemą demaskuoti pasišovęs filmas yra kiaurai persisunkęs tos sistemos propagandinio meno klišėmis.
***
Po poros dienų prieš rungtynes vėl įsijungiu teliką. Rodo "Moterys meluoja geriau". Čia mane tikriausiai kepurėmis užmėtysit, bet iš šito serialo nieko nebuvau matęs, nors tai jau, kaip paskui pasidomėjau, devintas ar dešimtas sezonas. Žiūrau: automechanikas skiriasi su žmona, draugo padedamas, vyrukas nori pakabinti turtingą moterį ir išlipti iš finansinės duobės, jaunas bachūriukas ir barmene dirbanti panelė turi savo jaunatviškų poros reikalų... ir situacijos ne iš piršto laužtos, ir aktorių vaidyba nenudusus, gyva, ir tipažai išryškinti, bet ne perspausti, ir maloniausia man kaip kalbažmogiui -- kalba nemedinė, netgi taikli, dialogai visai paklausomi -- ne VLKK, ačiū Dievui, bet matais irgi nesisvaidoma! Čia prieina sūnus ir pakomentuoja, kad pas draugus ar tai pas bočius šitą serialą matęs, ir kad geriausi yra ne šitie, o patys pirmieji sezonai.
Tai gal moralas ir būtų toks -- kai pernelyg didingai istoriškai nešoki, kai užsibrėži realistiškus tikslus, ir judi kruti bandai stengies, tai ir lietuviški moving images gali pasiekti normalią kokybę?
