Kas iš Niliūno eilėraščių man padarė stipriausią įspūdį?
Pats seniausias vaizdas – tėvas, Dzeržinskynės virtuvėje balsu skaitantis „Žiemos teologiją“. Knygą jis parsivežė iš viešnagės pas amerikoniškus mamos gimines. Gerai atsimenu ne tik baltą aplanką su asketiškomis raidėmis ir nuostabų grublėtą popierių, bet ir skylę orlaidės tinklelyje virš tėvo galvos – prasižiojusią, apibrizgusiais vieliniais galais (tinklelį praplėšė kaimynas, kai suaugusieji pamiršo raktus namie. Kadangi pirmas aukštas, to užteko, nereikėjo lipti balkonais – akcija, kurią mūsų name periodiškai stebėdavome).
Prisiminimai tokie ryškūs tikriausiai todėl, kad tėvas Niliūną skaitė garsiai, kaip retai kada.
Tuomet iš „Žiemos teologijos“ sukonektino „Pavasaris Vašingtone“ ir „Vasaros herbas“ – tokie imažistiniai haiku. Į kitus tekstus dar nevisiškai įsikirtau. Nenuostabu, tada man galėjo būti ne daugiau penkiolikos.
Paskutinėse klasėse perskaičiau keletą Niliūno knygų. Tiksliai nebeprisimenu, kurias, tik žinau, kad gavau jas Mažvydinės Lituanistikos skyriuje, ten ir perskaičiau, nes nors išeivijoje leistas knygas jau išduodavo paprastam skaitytojui, išsinešti jų, žinoma, neleisdavo. Iš tų skaitybų išliko Berlyno improvizacijos, atskiri jų motyvai: katedros aikštėj skambantis kontrabosas, ant aslos kukčiojanti akis. Dar „ Vyno stebuklas“ – nuostabus, galingas poetinis miraklis. Ir jo priešybė, pirmą kartą perskaityta ar ne „Sietyne“ – kosminės nevilties manifestas „Barbarai“.
Paskui devyniasdešimtinių pradžioje „Litmenis“ prieš Kalėdas išspausdino „Kūčių naktį“. Eilėraštį išsikirpau, įsiklijavau į sąsiuvinį (ar pasikabinau ant sienos) ir išmokau mintinai.„Aš pasiėmiau visą gyvenimą sunkų, ir laukais išėjau Kūčių naktį namo...“
Paskui išėjo Niliūno kritikos knyga, apie kurią norisi perfrazuojant Mackų sušukti – aštru! aštru!, o paskui Dienoraščiai – bekraštė, pakerinti, įsiurbianti, paraližiuojanti, sakyčiau, net pavojinga knyga, nes per ją galima pamiršti gyventi savo gyvenimą.
Paskui pradėjau rašyti diserį apie Niliūną, ir viską perskaičiau iš naujo.
O kokie Niliūno kūriniai įstrigo tau, skaitančiam šias eilutes?
P.S. Beje, apie du Dienoraščių įrašus: 2006-aisiais Berlyne susitikau su vokiško Lettre International žurnalo redaktoriumi Berberichu. Pasišnekėjom apie žurnalą, jo leidybos ypatumus, o paskui kalba pasuko prie prieškarinio Berlyno gyvenimo, memuarų apie jį ir pan. Pasiūliau jam išspausdinti Niliūno Berlyno užrašus iš 1944-45 metų, taigi prieš pat visišką miesto sugriovimą. Claudia Sinnig padarė vertimą, Berberichui labai patiko, ir jis nusprendė publikaciją dėti į artimiausią numerį, kurio Redaktionsschluss – už keleto dienų. Bet sumojo, kad neturi autoriaus leidimo. Ėmiau skubiai ieškoti Niliūno kontaktų, berods per Violetą Kelertienę gavau telefoną, ir Berberichas spėjo su juo susisiekti.
Po kelerių metų trečiame Dienoraščių tome randu:
2007 kovo 2 Telefonas iš Berlyno (Vokietijos laikotarpio dienoraščio vertimų spausdinimo reikalu).
Balandžio 21 73 Lettre International numeris iš Berlyno (su Dienoraščio fragmentų vertimo į vokiečių kalbą ištraukomis).
Pats seniausias vaizdas – tėvas, Dzeržinskynės virtuvėje balsu skaitantis „Žiemos teologiją“. Knygą jis parsivežė iš viešnagės pas amerikoniškus mamos gimines. Gerai atsimenu ne tik baltą aplanką su asketiškomis raidėmis ir nuostabų grublėtą popierių, bet ir skylę orlaidės tinklelyje virš tėvo galvos – prasižiojusią, apibrizgusiais vieliniais galais (tinklelį praplėšė kaimynas, kai suaugusieji pamiršo raktus namie. Kadangi pirmas aukštas, to užteko, nereikėjo lipti balkonais – akcija, kurią mūsų name periodiškai stebėdavome).
Prisiminimai tokie ryškūs tikriausiai todėl, kad tėvas Niliūną skaitė garsiai, kaip retai kada.
Tuomet iš „Žiemos teologijos“ sukonektino „Pavasaris Vašingtone“ ir „Vasaros herbas“ – tokie imažistiniai haiku. Į kitus tekstus dar nevisiškai įsikirtau. Nenuostabu, tada man galėjo būti ne daugiau penkiolikos.
Paskutinėse klasėse perskaičiau keletą Niliūno knygų. Tiksliai nebeprisimenu, kurias, tik žinau, kad gavau jas Mažvydinės Lituanistikos skyriuje, ten ir perskaičiau, nes nors išeivijoje leistas knygas jau išduodavo paprastam skaitytojui, išsinešti jų, žinoma, neleisdavo. Iš tų skaitybų išliko Berlyno improvizacijos, atskiri jų motyvai: katedros aikštėj skambantis kontrabosas, ant aslos kukčiojanti akis. Dar „ Vyno stebuklas“ – nuostabus, galingas poetinis miraklis. Ir jo priešybė, pirmą kartą perskaityta ar ne „Sietyne“ – kosminės nevilties manifestas „Barbarai“.
Paskui devyniasdešimtinių pradžioje „Litmenis“ prieš Kalėdas išspausdino „Kūčių naktį“. Eilėraštį išsikirpau, įsiklijavau į sąsiuvinį (ar pasikabinau ant sienos) ir išmokau mintinai.„Aš pasiėmiau visą gyvenimą sunkų, ir laukais išėjau Kūčių naktį namo...“
Paskui išėjo Niliūno kritikos knyga, apie kurią norisi perfrazuojant Mackų sušukti – aštru! aštru!, o paskui Dienoraščiai – bekraštė, pakerinti, įsiurbianti, paraližiuojanti, sakyčiau, net pavojinga knyga, nes per ją galima pamiršti gyventi savo gyvenimą.
Paskui pradėjau rašyti diserį apie Niliūną, ir viską perskaičiau iš naujo.
O kokie Niliūno kūriniai įstrigo tau, skaitančiam šias eilutes?
P.S. Beje, apie du Dienoraščių įrašus: 2006-aisiais Berlyne susitikau su vokiško Lettre International žurnalo redaktoriumi Berberichu. Pasišnekėjom apie žurnalą, jo leidybos ypatumus, o paskui kalba pasuko prie prieškarinio Berlyno gyvenimo, memuarų apie jį ir pan. Pasiūliau jam išspausdinti Niliūno Berlyno užrašus iš 1944-45 metų, taigi prieš pat visišką miesto sugriovimą. Claudia Sinnig padarė vertimą, Berberichui labai patiko, ir jis nusprendė publikaciją dėti į artimiausią numerį, kurio Redaktionsschluss – už keleto dienų. Bet sumojo, kad neturi autoriaus leidimo. Ėmiau skubiai ieškoti Niliūno kontaktų, berods per Violetą Kelertienę gavau telefoną, ir Berberichas spėjo su juo susisiekti.
Po kelerių metų trečiame Dienoraščių tome randu:
2007 kovo 2 Telefonas iš Berlyno (Vokietijos laikotarpio dienoraščio vertimų spausdinimo reikalu).
Balandžio 21 73 Lettre International numeris iš Berlyno (su Dienoraščio fragmentų vertimo į vokiečių kalbą ištraukomis).
