Mano diena mieste B. (ar K.?) prasidedavo nuo pasisveikinimo su drauge iš namo priešais. Išeidavau į balkoną ir rankomis įsikibdavau storos sienos, primenančios brustverą – šiaip ar taip, devintas aukštas. Pasistiebęs nužvelgdavau skverą apačioje, pinigų keityklų ir rytietiškų saldumynų parduotuvės EMRE BAKLAVA iškabas, mašinų išsidėstymą prie šviesoforo, bet neilgai pajėgdavau apsimesti ir pakeldavau akis į ją. Ji būdavo tik su bikiniu, ilgais drėgnais plaukais, aukšta ir ryški. Vieną sulenktą ranką laikė pakėlusi prie galvos (vieną rytą pagalvojau: kaip kažkuriam paveiksle, ar ne Pikaso Avinjono moteryse), kitą buvo įsprendusi į lengvai išmestą klubą. Ji visada žiūrėdavo tiesiai į mane. Labas rytas, didmotere, sakydavau aš.
Ir įtempęs ausis klausydavausi variklių kalimo prospekte, vėjo ūžimo ir impregnuoto audeklo šiugždesio, kolei išgirsdavau jos atsakymą.
Kaip miegojai, mažiuk?
Jos globėjiškas tonas mane ramindavo, glostydavo, bet kartu ir šiek tiek erzindavo. Stengdamasis išlaikyti orumą surasdavau kainą, užrašytą dešiniame apatiniame kampe, ir pasijusdavau nors kažkaip jai atsikirtęs.
19,99 pinigų – tiek kainavo jos bikinis.
O ji? Ji neturėjo kainos.