Balandžio vakarą prie Brandenburgo vartų. Aplenkiu laukiančius žalios ir einu per gatvę. Kažkas švilpteli: policininkas nuo ambasados. Dabar tai bus, pagalvoju
Neskubėdamas prieina. Ar nematai, kad raudona? Kažką sakau, lyg – maniau, kad jau žalia. Prieina dar vienas. Šypsosi klausydamiesi mano aiškinimų (vakarienėj po diskusijos sunaudojau visus gėrimų čekius): nieko tokio, tik turiu įspėti, kad susidūręs su mašina ar dviračiu būsi kaltas. gerai, sakau alles klar.
Kažkada skaičiau apie riaušes Veimaro respublikoje, ten tokia frazė: viską stebėjo geraširdžiai policininkai. Kaip policininkai gali būti geraširdžiai, stebėjausi
Menų akademija su rašytoju Ingo Šulce priešakyje (Schulze, iš čia Metų šaltyšius) surengė rusų literatūros festivalį. Atvažiavo Levas Rubinšteinas su savo kortelėmis (antrą kartą, po PDRo nebe taip veža, bet vis tiek linksma), jauna čigoniškos išvaizdos poetė Stepanova: rimuoja kas antrą žodį, savotiškas rimų katalogas, kažkiek neša į Cvetaevą, gerai klausosi ), dar buvo "nauja prozos žvaigždė" Zacharas Prilepinas - kiek supratau, nacbolas. Jis skaitys rytoj, kai skrisiu atgal; bet net jei būčiau likęs, kaži ar eičiau pasiklausyt.
Su diskusija apie Rusiją (rimas beveik kaip Stepanovos) išstojom mes, kaimyninių šalių rašytojai. Adamas Zagajewskis priminė Puškiną ir Mickevičių. Ukrainietis Jurko Prochazko, rašytojo Taraso brolis, liekntas išvaizdus vyras, toks vidurio slavų tipas, panašus į Alešą Štegerį, kalbėjo sklandžiausiai. Rusijos simbolis jam – solovej razboinik. Gieda taip gražiai, viliojančiai (rusų literatūra), bet staiga op ir išsitraukia peilį. Diskusijoje ir vėliau išsišnekėjus sakė Rusiją nedaug pažįstąs, nesidomintis, kas joje vyksta (nors, aišku, žino ir domisi) – nekvaila pozicija, turint galvoje, kad jį kaip ir mane vakariečiai nuolatos vargina klausimais, ką manome apie tą ar kitą rusų politiką, įvykį ir t.t.) Vedėjas pacitavo ištrauką iš mano esė: kai lietuviai pavargsta nuo turto kaupimo, demokratinių procedūrų ir savitvardos pratybų, jie neranda geresnės alternatyvos už Rytus. Jam tai pasirodė panašu į girtuoklio atjunkymą nuo gėrimo; bet iš tikrųjų tiesiog teksto dramaturgija. Sakiau, kad rusai, net ir liberaliausi, daro klaidą, įsivaizduodami, kad Lietuva be Rusijos kultūros platybių izuoliuota – ne, mes sekam ir bendraujam su lenkais, skandinavais, man artimiausiais vokiečiais, ir amerikietiška kultūra bujoja kaip visur. Vedėjas: ar rusai nėra teisūs, sakydami, kad be kitos kultūros lietuviai neišgyvena? Atsakiau, kad kitos kultūros – tik savosios pratęsimas, lietuvių literatūra nėra kitų literatūrų suma. (Matyt, mano esė jam nepatiko; ką gi, visur pasitaiko rusofilų, kuriuos erzina mažų tautų „nacionalizmas“). Zagajevskis ir Šulcė kalbėjo į mano pusę.
Ryte seniai matyta saulė. Pusryčiavau su Prochazko: jis studijavo germanistiką, bet dabar užsiima ir psichoanalize, skaito paskaitas. Štai kodėl šneka taip švelniai, vengdamas aštrių kampų! Surkampui rašo esė knygą apie Lvovą: pavydas.
Antakalnyje dar pilna sniego, o čia jauni mianininkai jau vaikšto su maikėmis. Monbižu parke priguliau ant suoliuko. Karstydamiesi kopėčiomis šūkavo vaikai. Protarpiais pasigirsdavo žemi balsai – tėvai davė nurodymus atžalomis. Netoliese užtikau nemokamą tualetą; didmiestyje labai pravartus radinys. Kai nuėjau antrą kartą (nelabai norėjau, profilaktiškai), prie durų stovėjo apkūni Benderio anūkė, vienoje rankoje laikydama tualetinio popieriaus ruloną, kitoje lėkštelę pinigams – gal kas patikės ir įmes.
Buvau pasiėmęs Lenzo „Kraštotyros muziejų“ , bet taip ir neatsiverčiau.
Užsimerkus:
daug sniego balto sniego juodo tirpsta tirpsta
viskas praeina ar praeina praeina
Neskubėdamas prieina. Ar nematai, kad raudona? Kažką sakau, lyg – maniau, kad jau žalia. Prieina dar vienas. Šypsosi klausydamiesi mano aiškinimų (vakarienėj po diskusijos sunaudojau visus gėrimų čekius): nieko tokio, tik turiu įspėti, kad susidūręs su mašina ar dviračiu būsi kaltas. gerai, sakau alles klar.
Kažkada skaičiau apie riaušes Veimaro respublikoje, ten tokia frazė: viską stebėjo geraširdžiai policininkai. Kaip policininkai gali būti geraširdžiai, stebėjausi
Menų akademija su rašytoju Ingo Šulce priešakyje (Schulze, iš čia Metų šaltyšius) surengė rusų literatūros festivalį. Atvažiavo Levas Rubinšteinas su savo kortelėmis (antrą kartą, po PDRo nebe taip veža, bet vis tiek linksma), jauna čigoniškos išvaizdos poetė Stepanova: rimuoja kas antrą žodį, savotiškas rimų katalogas, kažkiek neša į Cvetaevą, gerai klausosi ), dar buvo "nauja prozos žvaigždė" Zacharas Prilepinas - kiek supratau, nacbolas. Jis skaitys rytoj, kai skrisiu atgal; bet net jei būčiau likęs, kaži ar eičiau pasiklausyt.
Su diskusija apie Rusiją (rimas beveik kaip Stepanovos) išstojom mes, kaimyninių šalių rašytojai. Adamas Zagajewskis priminė Puškiną ir Mickevičių. Ukrainietis Jurko Prochazko, rašytojo Taraso brolis, liekntas išvaizdus vyras, toks vidurio slavų tipas, panašus į Alešą Štegerį, kalbėjo sklandžiausiai. Rusijos simbolis jam – solovej razboinik. Gieda taip gražiai, viliojančiai (rusų literatūra), bet staiga op ir išsitraukia peilį. Diskusijoje ir vėliau išsišnekėjus sakė Rusiją nedaug pažįstąs, nesidomintis, kas joje vyksta (nors, aišku, žino ir domisi) – nekvaila pozicija, turint galvoje, kad jį kaip ir mane vakariečiai nuolatos vargina klausimais, ką manome apie tą ar kitą rusų politiką, įvykį ir t.t.) Vedėjas pacitavo ištrauką iš mano esė: kai lietuviai pavargsta nuo turto kaupimo, demokratinių procedūrų ir savitvardos pratybų, jie neranda geresnės alternatyvos už Rytus. Jam tai pasirodė panašu į girtuoklio atjunkymą nuo gėrimo; bet iš tikrųjų tiesiog teksto dramaturgija. Sakiau, kad rusai, net ir liberaliausi, daro klaidą, įsivaizduodami, kad Lietuva be Rusijos kultūros platybių izuoliuota – ne, mes sekam ir bendraujam su lenkais, skandinavais, man artimiausiais vokiečiais, ir amerikietiška kultūra bujoja kaip visur. Vedėjas: ar rusai nėra teisūs, sakydami, kad be kitos kultūros lietuviai neišgyvena? Atsakiau, kad kitos kultūros – tik savosios pratęsimas, lietuvių literatūra nėra kitų literatūrų suma. (Matyt, mano esė jam nepatiko; ką gi, visur pasitaiko rusofilų, kuriuos erzina mažų tautų „nacionalizmas“). Zagajevskis ir Šulcė kalbėjo į mano pusę.
Ryte seniai matyta saulė. Pusryčiavau su Prochazko: jis studijavo germanistiką, bet dabar užsiima ir psichoanalize, skaito paskaitas. Štai kodėl šneka taip švelniai, vengdamas aštrių kampų! Surkampui rašo esė knygą apie Lvovą: pavydas.
Antakalnyje dar pilna sniego, o čia jauni mianininkai jau vaikšto su maikėmis. Monbižu parke priguliau ant suoliuko. Karstydamiesi kopėčiomis šūkavo vaikai. Protarpiais pasigirsdavo žemi balsai – tėvai davė nurodymus atžalomis. Netoliese užtikau nemokamą tualetą; didmiestyje labai pravartus radinys. Kai nuėjau antrą kartą (nelabai norėjau, profilaktiškai), prie durų stovėjo apkūni Benderio anūkė, vienoje rankoje laikydama tualetinio popieriaus ruloną, kitoje lėkštelę pinigams – gal kas patikės ir įmes.
Buvau pasiėmęs Lenzo „Kraštotyros muziejų“ , bet taip ir neatsiverčiau.
Užsimerkus:
daug sniego balto sniego juodo tirpsta tirpsta
viskas praeina ar praeina praeina
