Žiema ir pavasaris man – verstinės literatūros skaitymo metas. Iš Literatūros vertėjų sąjungos žiūri nariai gauna po krūvas knygų, kurias turi atrinkti vertingiausios pernai išleistos literatūros sąrašui. Šiemet karantino sąlygomis, darbas šiek tiek pasikeitė – Senamiestyje atsirado slėptuvė, kurioje be kontakto gali palikti perskaitytas knygas, ir pasiimti dar neskaitytas, Kaip žinia, vienas iš karantino privalumų – daugiau laiko įdomiai lektūrai. Todėl jūsų dėmesiui pateikiu savo atsiliepimus apie keturias išsiskiriančias prozos naujienas. Be kontakto.
Olga Tokarczuk Bėgūnai
Po aną vasarą Manno namely Tokarczuk perskaitytos ištraukos – tam tikras nusivylimas. Ilgesnės knygos istorijos – iš tiesų pagaulios, detalios, metamorfiškos; bet tarp jų prikišta neva esė ar dienoraščio gabalėlių. Jie apie keliones ir keliavimą, bet taip jau bendrai, kad primena tarybinio „Švyturio“ rubriką „iš visur apie viską“. Fanai į tai tikriausiai atsakytų, kad toks pasklidas, švystelintis ir pranykstantis ir yra tikro kelionių narkomano pasaulis, kad čia viskas „kaip tikrovėj“. Bet man norisi, kad chaotiškam pasaulyje romanistas suteiktų formą, antro laipsnio realybę tam chaosui, o ne pateiktų nesuvirškintą.
Dar nesupratau, kodėl tiek vietos skiriama anatomijos ir kūno plastinacijos temai. Ji tikriausiai siejasi su keliavimo tema, bet kaip? Kipšas traukia už liežuvio pasakyti, kad autorė rašė romaną apie plastinaciją ir anatomus, užstrigo, tada viską sumaišė su kelionių motyvais, ir gavos, kas gavos.
Kad ir kaip ten būtų, Tokarczuk moka save vertinti ir žino, kas pavyko labiausiai. Ne veltui Nidoje skaitė geriausią knygos istoriją apie Anušką su neįgaliu vaiku ir iš kalėjimo (lagerio?) grįžusiu vyru, kuri, negalėdama ištverti šitokio gyvenimo, pabėga iš namų ir pradeda be tikslo važinėtis Maskvos metro. Ne veltui iš šios istorijos ir romano pavadinimas.
Karlo Oves Knausgaardo Mano kova II (Mylintis žmogus) priešingai – pradėjau skaityti su skeptišku nusiteikimu, maždaug „žinau tuos tavo prijomus“, bet perskaičiau su ugnele. Įsimylėjimas, santykiai šeimoje, su draugais, su gyvenimo suvestais pažįstamais (pvz. vaikų darželio tėvais), špilkutės švediškam politkorektiškumui, vaikų atsiradimas ir tėvystė – viskas labai ir labai ok. Knausgaardas sugeba į skaitytoją kreiptis taip intymiai, kaip į seną draugą, bet išvengia ir širdies vėrimo patetikos, ir pošlybių. Nors jis paišo save kaip uždarą vienišių, savo sieloje raustis mėgstantį introvertą, niekas iš to, ką jis pasakoja, neatrodo kriptiška, prasminga vien tik jam pačiam.
Bene stipriausia jo amato pusė – kalbant apie gana panašius dalykus, rašytojo buitį, šeimyninį gyvenimą, nesikartoti – nekartoti situacijų, palyginimų, įvaizdžių. Matyt, fotografinė atmintis.
Donna Tart Dagilis.
Pagal taisykles parašyta Great American novel (kabutėse) – Pradžioj turi būti katastrofa ir trauma: teroristų bomba meno galerijoje užmuša vaiko motiną, o mirtinai sužeistas prašalaitis kaip operoj dar suspėja išgiedoti paskutinę ariją – pasakyti protagonistui (neaiškią) paslaptį. Skaitytojas užkabintas, ček. Toliau reikia viską labai išpūsti ir papimpinti aprašymais iš įvairių specialių sričių, daugiausia dailės ir antikvariatų. Daugiau apimties, vadinasi – daugiau išminties, pamanys skaitytojas, ček. Taip pat pripumbasinam narkomaninės romantikos (štai kur tikroji patirtis, ne jūsų buržuazinės prėskybės!) Tai prezentuosim kaip brendimo (auklėjamąjį) romaną – bet jau vaizduojami penkiolikmečiai kieti kaip recidyvistai, o apsisukę ant kulno puikuojasi meno istorijos žiniomis kaip mokslų daktarai. O kulminacijoje kaip gi kitaip – turi visu gražumu atsiskleisti mafijinis motyvas, ir slow motion turi būti aprašyta razborkė (p.734) (maždaug: ir tada pasukau galvą... ir pamačiau iš jo galvos plūstant kraują... ir pamačiau ant žemės gulintį pistoletą ir pagriebiau jį ... ir negirdėjau šūvių garso...ir, aišku, ...tu išgelbėjai mus!“).
Grubi klaida yra jau pačiam pirmam psl. – herojus pareiškęs, kad nesupranta nė vieno olandų kalbos žodžio, tuoj pat be klaidų pasako olandiškus bažnyčių pavadinimus ir „ponai ir ponios“.
Lucia Berlin, Namų šeimininkės vadovas.
Trumpi apsakymai, iš pradžių tiesiog žmonių portretai, gražiai pasibaigiantys be kulminacijos ir apibendrinimo, kokiu pakabintu ore onelineriu. Autorės gyvenimas – vaikystė kalnakasių miestelyje, jaunystė Čilėje, studijos Teksase, paprasti darbai (valytoja, medicinos slaugytoja etc.), alkoholizmas, santykiai su šeimynykščiais ir vaikais.
Taiklūs pastebėjimai apie žmones iš apačios, snaiperiškos detalės (pvz. šeimininkių ir valytojų santykiai, ką iš buto galima spręst apie žmogų).
Apie savo nuotykius ir išdaigas rašo su lengva šypsenėle, bet nesentimentaliai. Apibendrintas herojus [ė] – mažakalbis, grubus ir užsispyręs, bet po paviršiumi geraširdis amerikonas [-ė]. Vienoj vietoj ji probėgšmais pasako labai svarbų dalyką apie amerikietišką savivoką, iš kurio manding ir kyla novelių vyrų ir moterų alkoholizmai. „Visada užtrenkdavau prieš nosį duris širdgėlai, savigailai ir graužačiai. Jei silpnumo akimirką bent truputį kurią įsileisdavau – taukšt, durys su trenksmu atsiverdavo, ir širdį persmelkdavo skaudūs skausmo šuorai, akyse aptemdavo iš gėdos, ši išdaužydavo į šukes puodelius, butelius, stiklainius, langus, o aš, kraujuodama klupinėdavau ant papilto cukraus ir šukių, apimta siaubo ir springdama ašaromis, kol galų gale šiaip taip visa tai nusipurtydavau ir šniurkštelėjusi užverdavau tas sunkias duris. Tada dar sykį iš naujo save susirinkdavau.‘
Kitaip sakant, turi visad būti kietas, valingas ir tough, negali pripažinti savo silpnumo, nors kiek pagailėti savęs. O jei – o kai – tas tave ištinka, tada gailiesi ir baudi, ir naikini save lygiai su tokiu pačiu užsispyrimu ir beatodairiškumu, kaip „kietuoju“ laikotarpiu. Tik į priešingą pusę.
Olga Tokarczuk Bėgūnai
Po aną vasarą Manno namely Tokarczuk perskaitytos ištraukos – tam tikras nusivylimas. Ilgesnės knygos istorijos – iš tiesų pagaulios, detalios, metamorfiškos; bet tarp jų prikišta neva esė ar dienoraščio gabalėlių. Jie apie keliones ir keliavimą, bet taip jau bendrai, kad primena tarybinio „Švyturio“ rubriką „iš visur apie viską“. Fanai į tai tikriausiai atsakytų, kad toks pasklidas, švystelintis ir pranykstantis ir yra tikro kelionių narkomano pasaulis, kad čia viskas „kaip tikrovėj“. Bet man norisi, kad chaotiškam pasaulyje romanistas suteiktų formą, antro laipsnio realybę tam chaosui, o ne pateiktų nesuvirškintą.
Dar nesupratau, kodėl tiek vietos skiriama anatomijos ir kūno plastinacijos temai. Ji tikriausiai siejasi su keliavimo tema, bet kaip? Kipšas traukia už liežuvio pasakyti, kad autorė rašė romaną apie plastinaciją ir anatomus, užstrigo, tada viską sumaišė su kelionių motyvais, ir gavos, kas gavos.
Kad ir kaip ten būtų, Tokarczuk moka save vertinti ir žino, kas pavyko labiausiai. Ne veltui Nidoje skaitė geriausią knygos istoriją apie Anušką su neįgaliu vaiku ir iš kalėjimo (lagerio?) grįžusiu vyru, kuri, negalėdama ištverti šitokio gyvenimo, pabėga iš namų ir pradeda be tikslo važinėtis Maskvos metro. Ne veltui iš šios istorijos ir romano pavadinimas.
Karlo Oves Knausgaardo Mano kova II (Mylintis žmogus) priešingai – pradėjau skaityti su skeptišku nusiteikimu, maždaug „žinau tuos tavo prijomus“, bet perskaičiau su ugnele. Įsimylėjimas, santykiai šeimoje, su draugais, su gyvenimo suvestais pažįstamais (pvz. vaikų darželio tėvais), špilkutės švediškam politkorektiškumui, vaikų atsiradimas ir tėvystė – viskas labai ir labai ok. Knausgaardas sugeba į skaitytoją kreiptis taip intymiai, kaip į seną draugą, bet išvengia ir širdies vėrimo patetikos, ir pošlybių. Nors jis paišo save kaip uždarą vienišių, savo sieloje raustis mėgstantį introvertą, niekas iš to, ką jis pasakoja, neatrodo kriptiška, prasminga vien tik jam pačiam.
Bene stipriausia jo amato pusė – kalbant apie gana panašius dalykus, rašytojo buitį, šeimyninį gyvenimą, nesikartoti – nekartoti situacijų, palyginimų, įvaizdžių. Matyt, fotografinė atmintis.
Donna Tart Dagilis.
Pagal taisykles parašyta Great American novel (kabutėse) – Pradžioj turi būti katastrofa ir trauma: teroristų bomba meno galerijoje užmuša vaiko motiną, o mirtinai sužeistas prašalaitis kaip operoj dar suspėja išgiedoti paskutinę ariją – pasakyti protagonistui (neaiškią) paslaptį. Skaitytojas užkabintas, ček. Toliau reikia viską labai išpūsti ir papimpinti aprašymais iš įvairių specialių sričių, daugiausia dailės ir antikvariatų. Daugiau apimties, vadinasi – daugiau išminties, pamanys skaitytojas, ček. Taip pat pripumbasinam narkomaninės romantikos (štai kur tikroji patirtis, ne jūsų buržuazinės prėskybės!) Tai prezentuosim kaip brendimo (auklėjamąjį) romaną – bet jau vaizduojami penkiolikmečiai kieti kaip recidyvistai, o apsisukę ant kulno puikuojasi meno istorijos žiniomis kaip mokslų daktarai. O kulminacijoje kaip gi kitaip – turi visu gražumu atsiskleisti mafijinis motyvas, ir slow motion turi būti aprašyta razborkė (p.734) (maždaug: ir tada pasukau galvą... ir pamačiau iš jo galvos plūstant kraują... ir pamačiau ant žemės gulintį pistoletą ir pagriebiau jį ... ir negirdėjau šūvių garso...ir, aišku, ...tu išgelbėjai mus!“).
Grubi klaida yra jau pačiam pirmam psl. – herojus pareiškęs, kad nesupranta nė vieno olandų kalbos žodžio, tuoj pat be klaidų pasako olandiškus bažnyčių pavadinimus ir „ponai ir ponios“.
Lucia Berlin, Namų šeimininkės vadovas.
Trumpi apsakymai, iš pradžių tiesiog žmonių portretai, gražiai pasibaigiantys be kulminacijos ir apibendrinimo, kokiu pakabintu ore onelineriu. Autorės gyvenimas – vaikystė kalnakasių miestelyje, jaunystė Čilėje, studijos Teksase, paprasti darbai (valytoja, medicinos slaugytoja etc.), alkoholizmas, santykiai su šeimynykščiais ir vaikais.
Taiklūs pastebėjimai apie žmones iš apačios, snaiperiškos detalės (pvz. šeimininkių ir valytojų santykiai, ką iš buto galima spręst apie žmogų).
Apie savo nuotykius ir išdaigas rašo su lengva šypsenėle, bet nesentimentaliai. Apibendrintas herojus [ė] – mažakalbis, grubus ir užsispyręs, bet po paviršiumi geraširdis amerikonas [-ė]. Vienoj vietoj ji probėgšmais pasako labai svarbų dalyką apie amerikietišką savivoką, iš kurio manding ir kyla novelių vyrų ir moterų alkoholizmai. „Visada užtrenkdavau prieš nosį duris širdgėlai, savigailai ir graužačiai. Jei silpnumo akimirką bent truputį kurią įsileisdavau – taukšt, durys su trenksmu atsiverdavo, ir širdį persmelkdavo skaudūs skausmo šuorai, akyse aptemdavo iš gėdos, ši išdaužydavo į šukes puodelius, butelius, stiklainius, langus, o aš, kraujuodama klupinėdavau ant papilto cukraus ir šukių, apimta siaubo ir springdama ašaromis, kol galų gale šiaip taip visa tai nusipurtydavau ir šniurkštelėjusi užverdavau tas sunkias duris. Tada dar sykį iš naujo save susirinkdavau.‘
Kitaip sakant, turi visad būti kietas, valingas ir tough, negali pripažinti savo silpnumo, nors kiek pagailėti savęs. O jei – o kai – tas tave ištinka, tada gailiesi ir baudi, ir naikini save lygiai su tokiu pačiu užsispyrimu ir beatodairiškumu, kaip „kietuoju“ laikotarpiu. Tik į priešingą pusę.
