Skalbimo salonas. Kaip čia jį aprašyti  kiek galima skvarbiau,  jei ne floberiškai, tai bent čechoviškai? Gal taip pradėti:  į saloną geriausia važiuoti vakare, pradėjus temti, kai  žmonių mažiau ir karštis nuslūgęs.  Retro iškaba,  išblukusia mėlyna spalva  ir užraitytų dailyraščiu išsiskiria iš šviečiančio standarto. Didelėje patalpoje sukasi margi būgnai, skalbdami studentų, turistų, migruojančių tarnautojų drabužėlius.  Toks tekstilinis kaleidoskopas.  Groja muzika, bet ne ta, apie kurią pagalvojot  – Haidno kvartetai. Vaikinas baltais marškiniais parodo laisvą skalbyklę kampe. Sukišu skalbinius, jis įgudusia ranka greitai suspaudo mygtukus, parenka temperatūrą.  Jumis pasirūpinta, jūsų rūbai bus švarūs ir kvepiantys. Jūsų rūbai ir jūsų siela (skalbimasis man turi šventišką prieskonį,  ragina galvoti apie apsiplovimą ar krikštą)

 Ant lentynų virš kavavirės stovi senovinės skalbimo pakuotės, ne tik vokiškos, bet ir amerikietiškos, turkiškos, rusiškos („Бриз океана“, “Кристал“...) Štai iš kur jie sėmėsi įkvėpimo iškabai.  Ir apskritai čia yra kažkokia „eastern connection“ – pavyzdžiui, bevielio slaptažodis yra skaičiukai plius žodis „minsk“. Bet pabandęs paklausti, negavau aiškaus atsakymo. Ką gi,  nenorit, nereikia.

Nusiperku alaus ir einu į lauką. Nuo stalo paimu keletą vietinių laikraščių.  Pintinėse kėdėse įsitaisiusi publika, ne ką mažiau marga negu skalbiniai.  Ispanų porelė virpina orą kieta spyruokliuojančia kalba: juos čia aiškiai atvedė dėdė Erasmus.  Mamytė su kūdikiu, prie jos prisėda senesnė moteris, apsalusi nuo vaiko saldumo, vis šnekina jį ir ją, prašo mamos leidimo paliesti jos ranką. Akivaizd: vaikai jos nepradžiugina anūkais. Vyras išmaniajame žiūri detektyvinį  serialą.  Prie stalo atokiau sėdi nuolatinė publika – keli vyrai, vienas iš jų aštunto dešimtmečio pavyzdžio raginiais akiniais (aš maniau, kad tokių jau nebėra ant svieto). Iš tos pusės atsklinda kvartalo reikalai: nesusipratimai su nuomotoju, bet  auganti apyvarta – kaip suprantu, skalbimo salono. Kur neaugs, jei viskas taip paprasta ir bendruomeniška. Ant stalo šalia laikraščių guli peticija kvartalo valdžiai dėl greičio apribojimo šalia mokyklos.

Perverčiu laikraščius, surūkau suktinę. Pro šalį eina moterų tautos (gražios, gražios) , mažaračiu dviračiu pravažiuoja turkas, nuogas iki pusės. Kol dar yra laiko, reikia suvaikščioti į gerą vietą. Tualetas – baisiai siaura patalpa su langu taip aukštai viršuje, kad jį  atidaryti  ir  uždaryti reikia su metaliniu strypu.

Šalia tualeto – rūkykla, tokiu oru, suprantama, tuščia. Prie skardinės urnos stovi Goethes ir Fontanės raštai, vokiečių kalbos žodynas – bet neturiu laiko jų pavartyti, nes jau skelbiamas mano numeris, skalbimas ist fertig. Fertig tai fertig.

Neišėjo 

*Magritte‘o medis ant kalvos. Fone – parūkavęs miškas ir upė, medžio kamiene – trys durelės, drevėse –  šviečiantis namas ir rutulys. Kas už trečių durelių – nežinia. Paveikslas vadinasi: „Kraujas pasakys“.  

Arba kitas: miestas vakare: tamsus dangus su kelioms žvaigždėm. Pirmame plane viršuje , lyg užkritusios ant rėmo ar objektyvo – lauramedžio šakelės. Tarp jų – riebus baltas mėnulis, nelyginant popierinis apskritimas (panašus į apskritimą,  į kurį žiūrėdamas darydavau pratimus akims, grįžęs iš Subačiaus ligoninės). Pavadinimas: Baltas puslapis.

(kažkaip perversiškai malonu aprašinėti paveikslą, pasakoti jo turinį,  kai gali per sekundės dalį jį nufotografuoti arba nusipirkti reprodukciją)

 Magritte‘o tapyba paremta keliomis pamatinėmis priešpriešomis.  „Paprastame pasaulyje“, anot dailininko, daiktai yra tik daiktai, atskiri ir ir vienas į kitą nepanašūs; jie paišomi atskirai, nušviesti ir išnagrinėti, tarsi ligonis ant operacinės stalo. Ir žmonės yra daiktai – uždari, susitraukę į savo kūną ar apskritai tik keletą bruožų – ūsai, juodas katiliukas, pypkė.  Kitaip tariant – M. žmogus yra ramus, apskaičiuotas buržua, kuris visiškai atsidavęs savo darbui ir kasdieniams savo įpročiams (matyt, toks buvo ir pats dailininkas). Šitas pabrėžiamas uždarumas, nuolatinis pasikartojimas  yra fonas, kuriame dirba vaizduotė –  netikėtai sulieja daiktus, apkeičia jų savybes, vykdo visokiausias metamorfozes (Ovidijus – svarbus visų siurrealistų atsparos taškas, gal net patiems to nežinant). Suvaržytas, kostiume įkalintas žmogus atveria savo svajones ir baimes, absoliučios laisvės troškimą.  Suvaržymas – vaizduotės sąlyga? 

Pabaigai vienas klasikinis Magritte'o motyvas

Yra žmonių,  kurių profesija taip giliai įsirėžusi įrašyta veide, išvaizdoje, judesiuose, kad tik pažvelgus matyti: jis užsiima būtent tuo ir ne kitu. Prie garso studijos durų mus pasitiko Gertas – žili aukštyn sušukuoti plaukai, džinsai, basketkės – ir kimiu prarūkytu balsu pakvietė užeiti „įdomiausion Akademijos įstaigon“. Jis vedžiojo mus po kambarius, aiškino, kokią aparatūrą turi, kokie kompozitoriai čia dirba,  nuleidęs galvą klausėsi klausimų, patikslino jaunos gražios bendradarbės atsakymus,  tuo pat metu ranka mechaniškai valydamas dulkes nuo stiprintuvo, ir nekilo jokių abejonių – jis yra studija, o studija yra jis. Gertas man priminė kelis žmones iš Vilniaus, kurie panašiai šeimininkauja savo archyve (knygyne,  parduotuvėje), kurie net ir išėję iš savo valdų, jas nešasi su savimi. 

žmonių potvynis. veidai vardai sveikas malonu patiko nebuvau, bet noriu nuvykti esam susitikę  gal 2004-aisiais veidai vardai matai šitą tai garsusis kokiam kvartale ar P-berge? šokėjas iš Rumunijos vizualas iš Izraelio draugai jau draugai we‘re buddies ššš iškilminga prakalba atmeta plaukus iškelia pirštą mielas ekscentrikas džiaugiuosi galėdamas pasveikinti raudonos lūpos bando atrodyti jauna taip, tą romaną  paimk man  dar vyno jos lūpos primena V.

studija ponas  su basketkėm prarūkytas balsas eksperimentai kalbėdamas valo dulkes nuo aparatūros iš įpratimo ačiū plojimai naktis išgaubtas kinas  iškaba AKADEMIE šviečia ir kviečia 180 laipsnių kinas keturis kart po 40 mašinos žibinai naujausi pletkai apie leidyklas Bismarko gatvė keturios juostos ach platumas ach riedėjimas automobilių

žmonės pasakojimai apie meną konferencijos posėdžiai diskusijos šiuolaikinis kapitalizmas skaitmeninės medijos baisus nusavinimas maištas perfomansai plakimas per nuogą subinę ekskursija po butus architektų eksperimentai ar pasiteisina prašom prie stalo nacionaliniai patiekalai rūkyta plekšnė kaip skanu patinka nacionaliniai hitai we are the winners einam parūkti  susuksiu suktinę maišytą?   pašėlęs šokėjas kaip juda žiūrėk, muzika iš mobiliukų youtubo karta ką? jau ryt šeštą sudie geros kelionės užsuk galėsi pernakvot visada laukiamas

dryžis per strėnas nuo trauzų ar diržo miega atsirėmęs į kuprinę vos pažadina konduktorius žydintys rapsai geltona geltona kur tik pažvelgsi  laukai plokšti kaip plekšnė iš vakar iš jūros kuri artėja ir artėdama tolsta

 

Berlynas, gegužės 20

Studija  didžiulė kaip stotis. Baltai nudažytas betonas, vos įžiūrimos lempų konstrukcijos palubėje, kažkokie svertai ir ryčiagai – turbūt skulptūroms kelti. Tik kas dabar daro skultūras, visi dabar instaliatoriai. Galingi laiptai į antrą aukštą – vakar arčiau vidurnakčio ant jų graikė su Medėjos nosimi  rodė  mizansceną „kuprota senė eina į parduotuvę". Žodžiu, didel4 ir klaidi ŠMC. Visi yra menininkai, bet tik menininkai...  Pro vieną vitrininį langą matyti Dzeržinskynės dvylikaukščiai – vienas jų (pagaliau pagaliau!)  buvo  įtrauktas į renovacijos procesą. Tegyvuoja 119 DGNB visuotinis susirinkimas ir Europos struktūriniai fondai.   

Neturiu jėgų išdėlioti daiktus, pasiimu kuprinę ir einu apsidairyti.

Parke iš po krūmo išlenda Linčo triušis. Mandagiu atstumu palydi mane iki Hansaplatz. Čia jau ne Vilnius, greičiau  Minskas. Treningai, benamiai, špėtkaufas. Jo savininkas žvilgteli į mane  -- maždaug, kokių galų pusę šešių užklydai į mano pasaulį, svetimšali? – ir toliau skaičiuoja monetas, rūpestingai dėdamas jas į krūveles. Nereaguoja į mano pageidavimus, bet kai nusprendęs veikti, prieinu prie lentynų ir pats pasiimu sukamojo popieriaus ir filtrų, pakelia galvą ir  stebi – ar stebėdamasis, ar stebėdamas, kad ko nenuknisčiau, biesas žino. Padedu viska jam ant prekystalio, jis šiaip taip atsitraukia nuo savo aritmetikos, ir skenuoja kodus.  Kasa kažką pypsi neveikia, pardavėjas spjaudosi, maigo mygtukus. Galiausiai viską įmuša. Duodu banknotą, jis knisasi stalčiuje, ieškodamas grąžos, ir staiga baisingai nusikeikia. Grąžos trūksta, todėl jis, 100 proc. apmaudas,  turi paimti dvejetuką  iš ką tik taip sunkiai suskaičiuotos  krūvelės.

Keistai nusiteikęs išeinu laukan.  Už kioskų ant patrupėjusio betono šviečia garsiojo paauglių teatro GRIPS iškaba. Kitoj pusėj gatvės – irgi betoninė, bet visai elegantiška bažnyčia. Katalikų, švento Lauryno. Na va.

Parke vėl pasitinka Linčo triušis. Palenkęs galvą į šoną klausdamas , ko dabar šnekuosi su savim, ko piktinuosi.

Niekuo; jau niekuo. 

P.S. Mobiliuku padariau  L. triušio nuotrauką. Norėjau įdėti. Atsidarau failą -- aišku, tuščias. 

O vis dėlto kaip tu buvai.

Su sniegena ant siūbuojančios šakos.

Su bažnyčiom ir kapinėm,

betoniniais kvartalais, kuriuose  žaidėme žemę.

Su prekybos palociais ir pilnais vežimėliais.

Kaltūnuotais benamiais ir skrybėlėtomis damomis.

Galvojau: kas to nežino.

Dar palauksiu, kol paaugs, kol subręs

stiprūs žodžiai.

Kojos rijo tavo šaligatvius.  Išėjęs iš rūsio,

kuriame šokama, mačiau užtekant saulę.

Juokavau ir krimtausi, sėdėjau prie stalo su bičiuliais.

Ir tikėjau, vis dėlto tikėjau,   

kad jei ne aš, tai vaikai

dovanos tau viską, neprašydami atlygio.

Sapieginės miške, visai išsikrovus baterijoms,

pušys girgždėjo lyg surūdijusios durys,

girgždėjo,  bet nelūžo.

Įstrigęs popiečio kamštyje prie upės krantinės

kartojau gražiausią tavo grafitį: „ir aš tave“.

„Ir aš tave.“

                      [truputį pagal Milošą]