Užvirė diskusijos dėl naujos literatūros mokymo programos; tarp jos autorių esu įrašytas ir aš, todėl noriu kai ką paaiškinti. Programos darbe dalyvavau tik pačioje pradžioje, maždaug „pulko sūnaus“ teisėmis; peržiūrėjęs galutinį programos variantą, pamačiau, kad beveik nė vienas mano siūlymas į į jį nepateko. Bet vis tiek, kažkiek dalyvavau, kažką siūliau – kvaila būtų to išsižadėti.
Pereinu prie pačios programos. Čia turiu pastebėti, kad mane stebina tarp filologų iki šiol paplitęs diskusijos stilius su „pasvertais, dalykiškais argumentais“ kaip antai: „Čia viską padarė susimokę blogiukai, mafija!“ „Šita programa – tai mokinių gulagas“ „Tai nacionalinė katastrofa, tokios blogos programos nebuvo per tūkstantį metų !“, „O, ne, tarybiniais laikais, kai dar buvo nesunaikintas Pedagogikos Institutas, buvo šimtą kartų geriau....“ – į ką atsakoma panašiais kontraargumentais.
Taigi apie programą: man atrodo teisinga, kad daugiau vietos skiriama senąjai literatūrai.Taip pat pritariu plačiai kultūrinei prieigai; manau, kad ji daug labiau nei „atidus skaitymas“ gali suaktualinti literatūrą, sudominti ja šiuolaikinį jaunimą. Nors, žinoma, atidaus skaitymo irgi nereikėtų visiškai atsisakyti, ir kuriuo nors metu, geriausiai paskutinėse gimnazijos klasėse, jo būtinai pamokyti.
Antra vertus, sutinku su tuo, kad programoje aiškiai per daug temų, autorių ir tekstų. Kaip žinia, kultūros kontekstai yra begaliniai, vienas pritraukia kitą, o paskui gaila atsisakyti ir to, ir ano ir t.t. Tam tikra prasme šita netvarka atspindi ir mūsų literatūros kanono padėtį: jis dar labai jaunas ir nenusistovėjęs, tad kiekvienas ambicingesnis literatūros mokslininkas laiko savo prievole veikti pagal antrojo „Internacionalo“ posmo programą (žinoma, „atstatymą“ pradėdamas nuo tų autorių, kurie jam patinka ir kuriuos jis tyrinėja). O gaunasi kas? Suneštinis balius ..
Todėl manau, kad dabartinė programa traktuotina tik kaip pirminiai metmenys, kaip idėjų fondas, iš kurio galop turėtų likti daugiausia trečdalis temų ir vardų. Dar vienas, gal net sunkesnis uždavinys yra nustatyti, kurie autoriai turi būti nagrinėjami frontaliai, pilna apimtimi, kurie reprezentuojami vienu kūriniu, o kurie – ištrauka ar kitokiu kontekstu. Bet jei turėsime omenyje ministerijos užduotus kosminius tempus (programa turėjo būti padaryta in no time, kaip sako anglai), gal neatrodys taip nuostabu, kad tai nepadaryta arba nepadaryta iki galo.
Be abejo, tuo unikaliu kultūrinių temų ir siužetų pertekliumi literatūra galėtų – ir, mano giliu įsitikinimu, turėtų – pasidalinti su gretimomis disciplinomis: kalba, istorija, geografija ir šalies pažinimu, etika, tikyba ir pilietiniu ugdymu. Juk mokiniui suprasti lietuvių senovę per mitus ir dainas kur kas įdomiau ir lengviau nei per sausas datas ar puodų žiedimo kultūras; lygiai tas pats galioja kalbos mokymuisi ir kitiems dalykams. Tam turėtų susėsti visų minėtų disciplinų programų sudarytojai. Bet žinant, kaip pavydžiai ir piktai kiekviena disciplina saugo savo teritoriją, prognozuotina, kad toks pasidalijimas artimiausiu laiku neįvyks.
Aišku, labai norėtųsi, kad klysčiau.
Pereinu prie pačios programos. Čia turiu pastebėti, kad mane stebina tarp filologų iki šiol paplitęs diskusijos stilius su „pasvertais, dalykiškais argumentais“ kaip antai: „Čia viską padarė susimokę blogiukai, mafija!“ „Šita programa – tai mokinių gulagas“ „Tai nacionalinė katastrofa, tokios blogos programos nebuvo per tūkstantį metų !“, „O, ne, tarybiniais laikais, kai dar buvo nesunaikintas Pedagogikos Institutas, buvo šimtą kartų geriau....“ – į ką atsakoma panašiais kontraargumentais.
Taigi apie programą: man atrodo teisinga, kad daugiau vietos skiriama senąjai literatūrai.Taip pat pritariu plačiai kultūrinei prieigai; manau, kad ji daug labiau nei „atidus skaitymas“ gali suaktualinti literatūrą, sudominti ja šiuolaikinį jaunimą. Nors, žinoma, atidaus skaitymo irgi nereikėtų visiškai atsisakyti, ir kuriuo nors metu, geriausiai paskutinėse gimnazijos klasėse, jo būtinai pamokyti.
Antra vertus, sutinku su tuo, kad programoje aiškiai per daug temų, autorių ir tekstų. Kaip žinia, kultūros kontekstai yra begaliniai, vienas pritraukia kitą, o paskui gaila atsisakyti ir to, ir ano ir t.t. Tam tikra prasme šita netvarka atspindi ir mūsų literatūros kanono padėtį: jis dar labai jaunas ir nenusistovėjęs, tad kiekvienas ambicingesnis literatūros mokslininkas laiko savo prievole veikti pagal antrojo „Internacionalo“ posmo programą (žinoma, „atstatymą“ pradėdamas nuo tų autorių, kurie jam patinka ir kuriuos jis tyrinėja). O gaunasi kas? Suneštinis balius ..
Todėl manau, kad dabartinė programa traktuotina tik kaip pirminiai metmenys, kaip idėjų fondas, iš kurio galop turėtų likti daugiausia trečdalis temų ir vardų. Dar vienas, gal net sunkesnis uždavinys yra nustatyti, kurie autoriai turi būti nagrinėjami frontaliai, pilna apimtimi, kurie reprezentuojami vienu kūriniu, o kurie – ištrauka ar kitokiu kontekstu. Bet jei turėsime omenyje ministerijos užduotus kosminius tempus (programa turėjo būti padaryta in no time, kaip sako anglai), gal neatrodys taip nuostabu, kad tai nepadaryta arba nepadaryta iki galo.
Be abejo, tuo unikaliu kultūrinių temų ir siužetų pertekliumi literatūra galėtų – ir, mano giliu įsitikinimu, turėtų – pasidalinti su gretimomis disciplinomis: kalba, istorija, geografija ir šalies pažinimu, etika, tikyba ir pilietiniu ugdymu. Juk mokiniui suprasti lietuvių senovę per mitus ir dainas kur kas įdomiau ir lengviau nei per sausas datas ar puodų žiedimo kultūras; lygiai tas pats galioja kalbos mokymuisi ir kitiems dalykams. Tam turėtų susėsti visų minėtų disciplinų programų sudarytojai. Bet žinant, kaip pavydžiai ir piktai kiekviena disciplina saugo savo teritoriją, prognozuotina, kad toks pasidalijimas artimiausiu laiku neįvyks.
Aišku, labai norėtųsi, kad klysčiau.
