Buvo Popa, į kurį atvažiavo Zagajewskis ir Tomas Schulzas. Zagajevskis per savo skaitymus ( maniau, juose nerasiu vietos atsisėsti -- laimei/deja, klydau) hipnotizavo flegmatiškomis krintančiomis intonacijomis; kad nebūtų pernelyg ramu, pasirūpino Nietzsche, per vidurį jam skirto eilėraščio paskambinęs į Zagajevskio mobiliuką.
Su Schulzu lankiausi Molėtų etnokosmologijos muziejuje. Iš pradžių rodė senovės lietuvių kosmoso sampratą, metų ratą, šventes, tikėjimus ir pan. Klausydamasis Li.Klimkos radijiškai sklandžių aiškinimų pagalvojau, kad jei tai tiesa, tuomet senovės lietuvis turėjo būti jokio „aš“, asmeninio gyvenimo, biografijos neturintis žmogus, skaidrus kaip veidrodis, atspindintis vien tik metlaikių kaitą ir žvaigždžių judėjimą.
Pasibaigus senovinei daliai, prasidėjo dabartis, kuri truputį suneramino – mat paaiškėjo, kad mūsų žemė pasmerkta, išgyvens daugiausia šimtą metų, o išgelbėti mus gali tik ateiviai, kurių Visatoj – ant kiekvieno kampo (ar ne vienintelis Lietuvoje muziejus, propaguojantis ufonautų tikybą?). Kad tai rimta ir oficialu, patvirtino muziejaus direktorius Kakaras; apsigerbęs odiniu frenčiuku, jis pradėjo naktinius ilgu pranešimu, kuriame plačiai plėtojo aukšč. min. temas.
Su Schulzu lankiausi Molėtų etnokosmologijos muziejuje. Iš pradžių rodė senovės lietuvių kosmoso sampratą, metų ratą, šventes, tikėjimus ir pan. Klausydamasis Li.Klimkos radijiškai sklandžių aiškinimų pagalvojau, kad jei tai tiesa, tuomet senovės lietuvis turėjo būti jokio „aš“, asmeninio gyvenimo, biografijos neturintis žmogus, skaidrus kaip veidrodis, atspindintis vien tik metlaikių kaitą ir žvaigždžių judėjimą.
Pasibaigus senovinei daliai, prasidėjo dabartis, kuri truputį suneramino – mat paaiškėjo, kad mūsų žemė pasmerkta, išgyvens daugiausia šimtą metų, o išgelbėti mus gali tik ateiviai, kurių Visatoj – ant kiekvieno kampo (ar ne vienintelis Lietuvoje muziejus, propaguojantis ufonautų tikybą?). Kad tai rimta ir oficialu, patvirtino muziejaus direktorius Kakaras; apsigerbęs odiniu frenčiuku, jis pradėjo naktinius ilgu pranešimu, kuriame plačiai plėtojo aukšč. min. temas.
trumpai ir aiškiai Savaitgalį nuvažiavom į Šilavoto davatkyną ir Birštoną. Abiejose vietose buvo gerai. Davatkyne, originalioje vietoje, kur jaukiose kamarėlėse gyveno pamaldžios, tačiau vienuolėmis tapti negalinčios moterys (paskutinė mirė 1995-aisiais), viską tvarkė Gintautas Dabrišius ir jo plati giminė. Tik atvažiavę sėdom už stalo, gavom užkąst kibinų, kindziukų, o užsigert – dviejų rūšių naminės, kurią iš kairės ir dešinės pilstė įtaigios tetos. Tokie išėjo ir skaitymai: liaudiški, gyvi, paprasti, senyvai publikai sėdint ant suolų ir pievelėje ant geometriniais raštais padabintų adijalų. Vedėjas Dainius G. švelniai šiurpino susirinkusius suvalkus dzūkišku imperializmu -- matai, čia jam Dzūkija, ir taškas.
Tuo tarpu Birštone pasitiko dryžuotu retro kostiumu vilkintis vicemeras, Aisčio palikuonis, ir negaišdamas nė akimirkos pradėjo bajeruoti ir informuoti apie Birštono praeitį ir dabartį. Taip ir turi elgtis kurortinio miestelio politikas – rimtai sakau, be ironijos. Skaitėm naujai suremontuoto medinio kurhauzo lauko kavinėje – minkšti čilautiniai foteliai, puiki įgarsinimo aparatūra, nenustygstanti Kochanskytė, kuri būtinai norėjo būti pagrindinė su savo deklamacijomis. Kai ji užbaubdavo žemuoju dramatišku balsu, prisimindavau Dzeržinskynės kaimyną rusą, kuris panašiomis intonacijomis auklėdavo žmoną (viskas girdėdavosi per rozetę). Susirinko nemažai žmonių, ir visi vietiniai, anot rengėjų. Netikėtai apsireiškusi Gabija G kvietė į savo sodą ant hamburgerių ir siauresnių skaitymų, bet mums jau, kaip sakoma, ūkė laivo sirenos...
Taigi sėdom į plačiasnukį laivą ir plaukėm Nemunu į Verknės žiotis, kurias ką tik skaitytame eilėraštyje buvau himniškai apdainavęs. Žiotys panašios, bet ne tokios pačios. Pakrantės melduose kojas vėsino oranžinė stirna.
Po konvejerinio baigiamojo sekmadienį nuėjau į furšetą rašytnamyje. Ten išsišnekėjau su airiu Peteriu Sirru. Airija tikrai yra Lietuvos pusseserė Vakarų Europoje, tiek daug paralelių istorijoj, literatūroj, gyvenime, kad net linksma (pvz. Airijoj poetus gerbia, bet neskaito – ir kuo labiau, juo mažiau. Rašytojų bohema taip pat buvo labai stipri, ir taip pat pasibaigusi. Ir t.t. ir pan,). Daugumai išsiskirsčius, su ukrainiečiu Olehu ir būreliu LT jaunimo tarptautinių programų kabinete surengėm jutūbinę diskoteką. Jos pavadinimas buvo „Muzikinis ekspromtas nuo Elvio iki „Naš durdom golosujet za Putina“. Su pasirėkavimais ir pasistumdymais prie kompo disko vyko iki trijų ryto. Poetai šoko su poetais, rašytojai su prozininkėmis, o genijai – su RS buhalterijos bylomis, kol neprabudo Sąjungos Vaiduoklis ir visko neišjungė.
–
Tuo tarpu Birštone pasitiko dryžuotu retro kostiumu vilkintis vicemeras, Aisčio palikuonis, ir negaišdamas nė akimirkos pradėjo bajeruoti ir informuoti apie Birštono praeitį ir dabartį. Taip ir turi elgtis kurortinio miestelio politikas – rimtai sakau, be ironijos. Skaitėm naujai suremontuoto medinio kurhauzo lauko kavinėje – minkšti čilautiniai foteliai, puiki įgarsinimo aparatūra, nenustygstanti Kochanskytė, kuri būtinai norėjo būti pagrindinė su savo deklamacijomis. Kai ji užbaubdavo žemuoju dramatišku balsu, prisimindavau Dzeržinskynės kaimyną rusą, kuris panašiomis intonacijomis auklėdavo žmoną (viskas girdėdavosi per rozetę). Susirinko nemažai žmonių, ir visi vietiniai, anot rengėjų. Netikėtai apsireiškusi Gabija G kvietė į savo sodą ant hamburgerių ir siauresnių skaitymų, bet mums jau, kaip sakoma, ūkė laivo sirenos...
Taigi sėdom į plačiasnukį laivą ir plaukėm Nemunu į Verknės žiotis, kurias ką tik skaitytame eilėraštyje buvau himniškai apdainavęs. Žiotys panašios, bet ne tokios pačios. Pakrantės melduose kojas vėsino oranžinė stirna.
Po konvejerinio baigiamojo sekmadienį nuėjau į furšetą rašytnamyje. Ten išsišnekėjau su airiu Peteriu Sirru. Airija tikrai yra Lietuvos pusseserė Vakarų Europoje, tiek daug paralelių istorijoj, literatūroj, gyvenime, kad net linksma (pvz. Airijoj poetus gerbia, bet neskaito – ir kuo labiau, juo mažiau. Rašytojų bohema taip pat buvo labai stipri, ir taip pat pasibaigusi. Ir t.t. ir pan,). Daugumai išsiskirsčius, su ukrainiečiu Olehu ir būreliu LT jaunimo tarptautinių programų kabinete surengėm jutūbinę diskoteką. Jos pavadinimas buvo „Muzikinis ekspromtas nuo Elvio iki „Naš durdom golosujet za Putina“. Su pasirėkavimais ir pasistumdymais prie kompo disko vyko iki trijų ryto. Poetai šoko su poetais, rašytojai su prozininkėmis, o genijai – su RS buhalterijos bylomis, kol neprabudo Sąjungos Vaiduoklis ir visko neišjungė.
–
sudie, pavasarėli!
