Laurynas Katkus
2013.12.20
Įrašo trukmė: 55 min 1 s
Kalbina Giedrius Genys ir Fausta Radzevičiūtė
Įrašyta Vilniuje, bare „Špunka“
Kuriais metais įstojote į Vilniaus universitetą ir jį baigėte?
Įstojau 1990 metais, 1997 metais baigiau magistro studijas.
Ar Jums Martinaitis ką nors dėstė?
Ne, jis man nieko nedėstė. Žinau, kad jis vedė tautosakos paskaitas, bet mums tautosaką dėstė Sauka. Martinaitis vadovavo mano bakalauro ir vienam kursiniam darbui. Antrame ar trečiame kurse rašiau pas jį darbą apie estradinių dainų tekstus. Mano tezė buvo tokia: estradinė muzika buvo sukurta siekiant užkirsti kelią roko muzikos sklidimui. Mano bakalauro darbas nebuvo tipiškas. Aš išverčiau airių poeto Williamo Butlerio Yeatso, rašiusio anglų kalba, keliolika eilėraščių. Išsamiai pakomentavau eilėraščius ir parašiau įvadą.
Bet Marcelijus angliškai turbūt nemokėjo?
Ne, jis angliškai nemokėjo. Bet jis buvo nemažai vertęs iš kitų kalbų. Nors daug pastabų jis man nedavė, bet duotosios buvo reikšmingos. Patarė dėl tam tikrų poetinių dalykų, ritmo, rimo. Aš išgirdau iš jo vieną labai svarbų dalyką, kuriuo versdamas eilėraščius vadovaujuosi iki šiol. Jis sakė, kad pirmoji eilėraščio eilutė turi būti kiek įmanoma panašesnė į originalą, kadangi pirmoji eilutė yra tarsi eilėraščio vardas, jo tapatybė. Griežtų formų, rimuotos, metriškos poezijos vertimai neišvengiamai atitolsta nuo pažodinės prasmės, tačiau nereikėtų nuo jos nutolti jau pirmoje eilutėje.
Ką žinojote apie Martinaitį prieš atiedamas studijuoti?
Aš Martinaitį gerai žinojau dar prieš ateidamas į Universitetą. Mano tėvas su juo draugavo, mes važiuodavome pas jį į Vanaginę. Būdamas paauglys, aš viena ausimi klausydavau jų šnekų. Į Vanaginę važiuodavau noriai. Ir dėl įdomių kalbų, ir dėl to, kad aš tuo metu norėjau, kad mano tėvas būtų toks žmogus, kaip Martinaitis. Jis buvo ramus, tvarkingas, išmanė įvairius darbus, viską pasidarydavo savo rankomis. Mano tėvas yra visai kitoks, jis nedaro jokių buitinių darbų, seniau jo dažnai nebūdavo namuose, nes važinėdavo į gastroles ar kur kitur. Žinot, taip jau būna, kad trokšti to, ko neturi... .
Man atrodo, kad po Nepriklausomybės tėvas pradėjo rečiau susitikinėti su Martinaičiu, nes jis vienu metu labiau linko į kairesnę pusę, į Lietuvos ateities forumą, o mano tėvas labiau linko į dešinę, buvo Piliečių chartijos narys, Chartijoje lankydavausi ir aš su draugais. Tada politinės pozicijos pradėjo skirtis, nors ypatingų pykčių nebuvo. Prisimenu, kad vieną kartą jie ginčijosi dėl politikos. Martinaitis sakė: „Valdžia paskyrė visiškai nepatyrusius ministrus. Juk ministrais turi būti specialistai.“ Bet, man atrodo, kad toje naujoje situacijoje kaip tik ir reikėjo naujų žmonių. Pavyzdžiui, estai skyrė visiškai naujus žmones, neturėjusius jokio tarybinio šleifo. O kai Brazauskas sugrįžo į valdžią, ministrais buvo paskirti būtent senieji specialistai. Kyla klausimas, koks buvo tas jų išmanymas kardinaliai pasikeitus valstybės situacijai.
Kada pradėjote lankyti literatų būrelį?
Nuo pirmojo kurso. Mes visi susirinkome toje pirmo aukšto auditorijoje, kur pro langus matosi Sarbievijaus kiemas. Būrelį jau buvo baigusi lankyti ryški karta, apipinta legendomis: Landsbergis, Jakimavičius, Kuolys ir kiti. Aš (manau, ne tik aš vienas) į Universitetą stojau ne tik dėl studijų, bet ir dėl šito būrelio. Kai įstojau į Universitetą, situacija jau buvo kita. Kai aš atėjau į būrelį, jį lankė Gedgaudas, Dirgėla, Valančiauskas, Ignatavičius, Leščinskas, buvo ir dar kažkas. Man atrodo, kad pas mus dar apsilankydavo toks Ričardas Čekutis, kuris dabar yra kraštutinių dešiniųjų veikėjas. Jei gerai pamenu, jis dirbo Universiteto raktinėje ir kartais ateidavo į susirinkimus. Vieną kartą buvo atėjęs mano kursiokas Audrius Musteikis, bet labai drovėjosi. Man rodos, daug kas pernelyg drovėjosi, nedrįsdavo ateiti, o jei ir atnešdavo savo tekstus, tai į diskusijas neįsiliedavo.
Nuo pirmųjų susitikimų iš karto kilo klausimas, kaip mums reikės dirbti pasikeitusiomis sąlygomis. Juk išnyko kultūrinis, politinis, visuomeninis „ekranas“, kurio fone literatūra įgaudavo prasmę, pranyko sudėtingos ezopinės kalbos strategijos, ir taip toliau.
Pradėjome nuo pavadinimo, nes būrelis jo neturėjo. Pasiūliau daryti viešą aptarimą ir balsavimą. Buvo keli pasiūlymai: Vienas – „Poetų lyga“, o kitas – „Literatų kalvė“. Balsų dauguma laimėjo „Literatų kalvė“.
Leščinskas ir Dirgėla minėjo, kad Jūs ir sugalvojote „Literatų kalvės“ pavadinimą. Ar galėtumėte tai patvirtinti?
Aš neprisimenu. Aš prisimenu tuos du skirtingus pavadinimus, bet neprisimenu, kad būtent aš būčiau sugalvojęs šį pavadinimą.
Kaip vykdavo būrelio užsiėmimai?
Mes susirinkdavome, kiekvienas duodavo paskaityti savo tekstų, vieni kitus kritikuodavome.
Paskui buvo Filologijos ruduo, kuris mūsų laikais dar buvo labai populiarus. Ten itin reikšdavosi Gedgaudas, jis linksmai vesdavo renginius, nors vėliau labai surimtėjo, jo eilėraščiai pasidarė labai rimti. Prisimenu, kartą jis su mikrofonu palindo po tribūna, ir čia pat šmaikščiai komentavo skaitomus tekstus.
Kaip Filologijos ruduo susijęs su literatų būreliu?
Tiek, kad pagrindiniai būrelio žmonės šį renginį vesdavo ir jame dalyvaudavo. Žinoma, pagrindinis dalykas būdavo mūsų susirinkimai, tekstų aptarimai. Turbūt labiausiai man patikęs ir įsiminęs dalykas – ėjimai pas rašytojus ir dailininkus. Buvome pas Gedą Pašilaičiuose. Navakas buvo atėjęs pas Martinaitį į jo butą Vokiečių gatvėje. Tuo metu Navakas kalbėjo maždaug taip: „Skaityti knygas yra verta, nes sužinai, kad ne tu vienas esi geras poetas. Yra pasaulyje dar keletas gerų poetų.“ Buvome studijoje pas Vilutį Pilies gatvėje. Kiti nariai važiavo pas Bložes į Druskininkus, bet aš su tėvu ar vienas ir taip pas Bložes ne kartą lankiausi, tad nebevažiavau.
Man rodos, po pirmojo būrelio susitikimo mes bandėme rašyti manifestą „Aleliuja“, kuris paskui buvo išspausdintas „Poezijos pavasaryje“. Jį daugiausiai rašė Gedgaudas, stipriai jaučiasi ir jo stilistika: retoriška, ekspresyvi, drastiška; tuo metu tai man darė įspūdį. Atsimenu, kad iš visų man didžiausią įspūdį paliko Gedgaudas.
Koks buvo Martinaičio vaidmuo užsiėmimuose?
Man atrodo, tuo metu Martinaičiui buvo savotiška krizė, tuštumos metas. Jis buvo labai užsisklendęs. Nežinau, gal jis visą laiką toks buvo. Bet kai aš su tėvu nuvykdavau pas jį, jis būdavo žymiai atviresnis ir gyvesnis. Gal jo užsisklendimas kilo iš to, kad jis asmeniškai buvo išsirašęs, vienas paskutinių rinkinių tarybiniais metais vadinosi „Tie patys žodžiai“. Nors pavadinimas gražus, bet tai yra ir tam tikras savęs įvertinimas. Galbūt Martinaitis tikėjosi ką nors daugiau išgirsti iš mūsų ir iš to gauti sau peno.
Iš to, kiek Parulskis pasakodavo, kiek cituodavo Martinaitį, man susidarė įspūdis, kad Martinaitis, kaip mokytojas, jo studijų metu buvo aktyvesnis. Martinaitis buvo užsidaręs, pasakydavo šykščių pastabų, bet kai pagalvoji – jos būdavo geros ir taiklios.
Prisimenu, kartą savo eilėraščius daviau analizuoti kaip kito asmens, savo draugo. Man patikdavo tokios mistifikacijos. Visi labai rimtai aptarė, Martinaitis irgi kažką pasakė. Mes visi išeidinėjom ir Martinaitis man sako: „Čia vis dėlto buvo tavo tekstai? Tokios mistifikacijos yra gerai, bet tu neužmiršk ieškoti ir savo balso. Neužmiršk ir savo vardu dalyvauti bei spausdintis.“
Bet mano dalyvavimas „Literatų kalvėje“ po kelių metų baigėsi. Buvo įvairių priežasčių. Viena iš jų ta, kad susibendravo labai glaudi „Svetimų“ grupė ir jie visi buvo už mane vyresni, o Gedgaudas net gerokai vyresnis. Jie buvo kokiame ketvirtame, penktame kurse. Tais laikais buvo galima justi didelį skirtumą tarp pirmakursių ir vyresnių. Jie, kaip poetų kompanija, norėjo leisti knygas, spausdintis, dalyvauti literatūriniame gyvenime. Aš tada dar to nenorėjau, mane labai domino ir kitos sritys. Viena vertus, su sava kompanija pradėjom aktyviai rengti visokiausius performansų vakarus; taip pat rūpėjo akademinė politika ir apskritai politika, todėl atsirado „Filaretų“ grupė. „Filaretai“ gyvavo neilgai, dėl to dabar labai galiuosi. Jei dėl ko jaučiu sąžinės graužatį, tai dėl to, kad anuo metu rimtai ir nuosekliai neprisidėjau prie visuomeninio veikimo....Nes aiškiai matome, kad ką tais laikais pavyko pakeisti, tas dabar veikia gerai ar bent patenkinamai, o ko nepavyko – dabar nors kakta daužyk. Deja, aukštojo mokslo sfera liko iš esmės nepakeista.
Grįžtu prie „Svetimų“: man pasirodė, kad pagal poeto sampratą jie orientavosi į tarybinius laikus. Jų rašymas ir tematika nereagavo į kintantį laiką. Gal taip greitai ir nebuvo įmanoma reaguoti, bet, man atrodė, kad tada geriau nutilti, pasižiūrėti, kaip čia viskas vystosi, kurlink krypsta.
Prisimenu „Santaroje-Šviesoje“ skaičiau kritišką pranešimą apie „Svetimus“, o jie kaip tik buvo salėje, viską girdėjo. Bet jie į mano pranešimą sureagavo džentelmeniškai, Gedgaudas priėjo, paspaudė ranką. Žvelgiant iš dabar, tas pranešimas kiek primityvokas. Bet man nepatiko jų poeto pozicijos sureikšminimas, kai poetas be jokios priežasties yra tarsi dievų išrinktasis. Ir vėlesnių Gedgaudo eilėraščių bjaurumo estetika man pasirodė ne visada motyvuota, naudojama vien dėl efekto. Galbūt tai buvo ir neišvengiamas kartų skirtumas. Vėliau atėjo Ivaškevičius, Ališauskas, Stankevičius. Kiek pamenu, Ališauskas labai rezervuotai žiūrėjo į tai, ką daro „Svetimi“.
Koks būdavo Martinaičio vaidmuo, kai Jūs susitikdavote su kitais menininkais?
Su Geda jam išvis nieko nereikėjo daryti, Geda pats viską papasakojo. Kitus Martinaitis pristatydavo, truputėlį pakalbindavo, ir tada jau vykdavo diskusija. Pavyzdžiui, Vilutis rodė savo grafikos darbus. Buvo įdomu iš arti pamatyti ne tik rašytojo, bet ir dailininko darbą.
Šie susitikimai ir įvyko per pirmuosius dvejus studijų metus?
Taip, kai pažvelgi atgal, atrodo, kad nemažai žmonių aplankėme.
Gal prisimintumėte Martinaičio pasakytų pastabų, posakių ar palyginimų?
Na, daug kas būdavo kalbama apie konkrečius eilėraščius, aptariama kompozicija, žodžių ar įvaizdžių prasmės. Pamenu klasikinį, pagarsėjusį Martinaičio posakį apie kopėčias. Jis sakydavo, kad eilėraščio skaitymas – tai nuolatinis laipiojimas tekstu į viršų ir į apačią tarsi kopėčiomis. Eilėraščio prasmės suvokimas ir jo skaitymas yra vertikalus, prozoje – daugmaž horizontalus, nes skaitai ir negrįžti. O poezijoje kiekvienas perskaitytas dalykas turi ryšį su tuo, kas buvo prieš tai, vadinasi, turi nuolat grįžti, palyginti ir panašiai.
Kokias prisimenate diskusijas tarp rašančiųjų? Ar jos buvo griežtos?
Ne visada, bet kartais jos išeidavo ir aštrios. Pamenu, kad ginčijomės dėl Dirgėlos tekstų, po to dėl jaunesniųjų, nepamenu, ar Ališausko, ar Stankevičiaus, bet davėm jiems velnių. Tačiau visą laiką diskusijų atmosfera tokia nebuvo, matyt, tai priklausydavo nuo drąsos ar konkretesnės nuomonės, o Martinaitis laikydavosi arbitro vaidmens, pasakydavo, kas patiko, duodavo keletą pastabų.
Ar atsimenate būrelį lankiusias merginas?
Gal ir buvo, bet iškrito man iš galvos. Rodos, mano lankymosi pabaigoje pradėjo ateidinėti Abrutytė.
Apskritai mūsų kursas buvo neįprastas tuo, kad jame buvo nemažai vaikinų. Kaip tik tuo metu Universiteto vadovybė buvo padariusi iš dabartinių pozicijų žiūrint, gan neteisingą patobulinimą – atskirą priėmimą merginoms ir vaikinams. Bet taip jie bandė gelbėti vaikinus nuo tarybinės armijos – nes tuo metu jeigu neįstodavai į aukštąją, tave iš karto paimdavo į kariuomenę. Tad visi tuo metu stoję vaikinai įstojo, jų buvo gal dvidešimt, o merginos užėmė likusias vietas. Kursai tuo metu buvo didžiuliai, susirinko įdomi, marga kompanija. Daug kas po pirmo kurso ir išėjo, kadangi studijuoti lituanistiką pradėjo vien tam, kad nepakliūtų į armiją.
Minėjote, kad prieš stodamas į Universitetą jau žinojote apie literatų būrelį. Iš kur Jus pasiekė šios žinos?
Man atrodo, kad pats Martinaitis apie būrelį nelabai pasakojo. Mano mama dėstė tame pačiame Universitete, tai vis papasakodavo, kad, pavyzdžiui, Landsbergiukas parašė kokių nors anekdotų ar surengė renginį. Aš kelis kartus su mama buvau rugsėjo pirmosios šventėje, tais laikais šios šventės buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Antikinės prakalbos, eisenos, karnavaliniai elementai, visokie šposai kaip fuksų polka aplink fontaną su „lastais“ -- nedaug kur tuo metu ką nors panašaus galėjai pamatyti. Šiuos renginius rengdavo studentai, rašydavo jiems scenarijus.
Minėjote, kad apie pirmąją kartą sklandė legenda. Kaip jautėtės atėjęs į būrelį po tokios stiprios ir ryškios kartos?
Jaučiau, kad yra tradicija, žmonės apie tai šneka, nariai yra išleidę kūrinių, šį tą padarę, o visa tai įpareigoja. Bet didžiausias sunkumas, kaip sakiau, buvo dėl to, kad keitėsi laikai Man sunku tiksliai atsakyti, atsiribojant nuo šiandieninių savo žinojimų. Bet buvo „Sietynas“, kurį leido tos kompanijos branduolys. Man „Sietyno“ pasirodymas buvo labai stiprus išgyvenimas. Kai jie pradėjo jį leisti 1988 metais, tuomet situacija dar buvo visiškai neaiški, jis buvo leidžiamas pogrindyje, vėliau buvo lengviau. 1989 ar 1990 metais Kuolį ir Jakimavičių pasikviečiau į savo mokyklą, į klasę, jie papasakojo apie savo veiklą. Rodos, jie buvo patenkinti, kad jaunimas, mokiniai jų žurnalu domisi, skaito, užduoda klausimus. „Sietynas“ buvo labai svarbus, nors jo tiesiogiai nesiejau su literatų būreliu.
Apskritai gal ne vien Martinaičio būrelis, bet ir bendra universitetinė atmosfera kūrė tą legendą. Studentai laisvesni, sąmojingai pokštauja, daro neoficialius literatūros skaitymus, performansus. Labai gerai prisimenu, kai parėjusi iš paskaitų mama pasakojo, kad sienlaikrašty skaitė Landsbergiukio sukurtus anekdotus apie krepšininkus. Tuo laiku buvo siaubingai populiarus Sabonis ir kiti krepšininkai. Tokie humorai buvo Universiteto, filologijos fakulteto atmosferos dalis.
Minėjote, kad Martinaitis būrelio vedimo laikotarpiu buvo gan uždaras. Ar kitokį jį matydavote namų aplinkoje?
Kadangi aš jį pažinojau iš arčiau, man visa tai buvo šiek tiek keista, bet manau, kad tie metai jam buvo iš tiesų labai sunkūs. Paskui, nors būdamas nebejaunas, jis sugebėjo transformuotis, atrasti kitokį rašymo būdą, temas. Bet aš jį įsivaizdavau kitokį, maniau, kad jis bus aktyvesnis, ugningesnis vadovas, kad visus užves. Jis ateidavo, sėdėdavo, jei mes užsivesdavome – gerai, jei ne – išsiskirstydavome.
Galbūt net buvo kažkiek nusivylimo?
Gal ne visai nusivylimo, tačiau būta samprotavimų apie tai, kaip viskas turėtų būti, kad gal Martinaitis nebeturi ką pasakyti. Bet dabar pagalvoju, kad gal pernelyg daug iš jo reikalavau.
Nors būrelio visą studijų laiką nelankėte, tačiau gal iš nuogirdų žinote, kiek apskritai jis dar gyvavo?
Žinau, kad dar vienas sujudimas , tačiau negaliu pasakyti, ar būrelio, ar tiesiog jaunų rašytojų susibūrimo rezultatas, buvo po mūsų. Tai Šamano, Šimkaus, Kvietkausko, Butkaus „Įžanga“. Nežinau, ar jie su Martinaičiu dirbo. Žmonės dar jautė akstiną burtis, kažką kartu daryti, išleisti kolektyvinius leidinius. Tiek žinių mane pasiekė.
2013.12.20
Įrašo trukmė: 55 min 1 s
Kalbina Giedrius Genys ir Fausta Radzevičiūtė
Įrašyta Vilniuje, bare „Špunka“
Kuriais metais įstojote į Vilniaus universitetą ir jį baigėte?
Įstojau 1990 metais, 1997 metais baigiau magistro studijas.
Ar Jums Martinaitis ką nors dėstė?
Ne, jis man nieko nedėstė. Žinau, kad jis vedė tautosakos paskaitas, bet mums tautosaką dėstė Sauka. Martinaitis vadovavo mano bakalauro ir vienam kursiniam darbui. Antrame ar trečiame kurse rašiau pas jį darbą apie estradinių dainų tekstus. Mano tezė buvo tokia: estradinė muzika buvo sukurta siekiant užkirsti kelią roko muzikos sklidimui. Mano bakalauro darbas nebuvo tipiškas. Aš išverčiau airių poeto Williamo Butlerio Yeatso, rašiusio anglų kalba, keliolika eilėraščių. Išsamiai pakomentavau eilėraščius ir parašiau įvadą.
Bet Marcelijus angliškai turbūt nemokėjo?
Ne, jis angliškai nemokėjo. Bet jis buvo nemažai vertęs iš kitų kalbų. Nors daug pastabų jis man nedavė, bet duotosios buvo reikšmingos. Patarė dėl tam tikrų poetinių dalykų, ritmo, rimo. Aš išgirdau iš jo vieną labai svarbų dalyką, kuriuo versdamas eilėraščius vadovaujuosi iki šiol. Jis sakė, kad pirmoji eilėraščio eilutė turi būti kiek įmanoma panašesnė į originalą, kadangi pirmoji eilutė yra tarsi eilėraščio vardas, jo tapatybė. Griežtų formų, rimuotos, metriškos poezijos vertimai neišvengiamai atitolsta nuo pažodinės prasmės, tačiau nereikėtų nuo jos nutolti jau pirmoje eilutėje.
Ką žinojote apie Martinaitį prieš atiedamas studijuoti?
Aš Martinaitį gerai žinojau dar prieš ateidamas į Universitetą. Mano tėvas su juo draugavo, mes važiuodavome pas jį į Vanaginę. Būdamas paauglys, aš viena ausimi klausydavau jų šnekų. Į Vanaginę važiuodavau noriai. Ir dėl įdomių kalbų, ir dėl to, kad aš tuo metu norėjau, kad mano tėvas būtų toks žmogus, kaip Martinaitis. Jis buvo ramus, tvarkingas, išmanė įvairius darbus, viską pasidarydavo savo rankomis. Mano tėvas yra visai kitoks, jis nedaro jokių buitinių darbų, seniau jo dažnai nebūdavo namuose, nes važinėdavo į gastroles ar kur kitur. Žinot, taip jau būna, kad trokšti to, ko neturi... .
Man atrodo, kad po Nepriklausomybės tėvas pradėjo rečiau susitikinėti su Martinaičiu, nes jis vienu metu labiau linko į kairesnę pusę, į Lietuvos ateities forumą, o mano tėvas labiau linko į dešinę, buvo Piliečių chartijos narys, Chartijoje lankydavausi ir aš su draugais. Tada politinės pozicijos pradėjo skirtis, nors ypatingų pykčių nebuvo. Prisimenu, kad vieną kartą jie ginčijosi dėl politikos. Martinaitis sakė: „Valdžia paskyrė visiškai nepatyrusius ministrus. Juk ministrais turi būti specialistai.“ Bet, man atrodo, kad toje naujoje situacijoje kaip tik ir reikėjo naujų žmonių. Pavyzdžiui, estai skyrė visiškai naujus žmones, neturėjusius jokio tarybinio šleifo. O kai Brazauskas sugrįžo į valdžią, ministrais buvo paskirti būtent senieji specialistai. Kyla klausimas, koks buvo tas jų išmanymas kardinaliai pasikeitus valstybės situacijai.
Kada pradėjote lankyti literatų būrelį?
Nuo pirmojo kurso. Mes visi susirinkome toje pirmo aukšto auditorijoje, kur pro langus matosi Sarbievijaus kiemas. Būrelį jau buvo baigusi lankyti ryški karta, apipinta legendomis: Landsbergis, Jakimavičius, Kuolys ir kiti. Aš (manau, ne tik aš vienas) į Universitetą stojau ne tik dėl studijų, bet ir dėl šito būrelio. Kai įstojau į Universitetą, situacija jau buvo kita. Kai aš atėjau į būrelį, jį lankė Gedgaudas, Dirgėla, Valančiauskas, Ignatavičius, Leščinskas, buvo ir dar kažkas. Man atrodo, kad pas mus dar apsilankydavo toks Ričardas Čekutis, kuris dabar yra kraštutinių dešiniųjų veikėjas. Jei gerai pamenu, jis dirbo Universiteto raktinėje ir kartais ateidavo į susirinkimus. Vieną kartą buvo atėjęs mano kursiokas Audrius Musteikis, bet labai drovėjosi. Man rodos, daug kas pernelyg drovėjosi, nedrįsdavo ateiti, o jei ir atnešdavo savo tekstus, tai į diskusijas neįsiliedavo.
Nuo pirmųjų susitikimų iš karto kilo klausimas, kaip mums reikės dirbti pasikeitusiomis sąlygomis. Juk išnyko kultūrinis, politinis, visuomeninis „ekranas“, kurio fone literatūra įgaudavo prasmę, pranyko sudėtingos ezopinės kalbos strategijos, ir taip toliau.
Pradėjome nuo pavadinimo, nes būrelis jo neturėjo. Pasiūliau daryti viešą aptarimą ir balsavimą. Buvo keli pasiūlymai: Vienas – „Poetų lyga“, o kitas – „Literatų kalvė“. Balsų dauguma laimėjo „Literatų kalvė“.
Leščinskas ir Dirgėla minėjo, kad Jūs ir sugalvojote „Literatų kalvės“ pavadinimą. Ar galėtumėte tai patvirtinti?
Aš neprisimenu. Aš prisimenu tuos du skirtingus pavadinimus, bet neprisimenu, kad būtent aš būčiau sugalvojęs šį pavadinimą.
Kaip vykdavo būrelio užsiėmimai?
Mes susirinkdavome, kiekvienas duodavo paskaityti savo tekstų, vieni kitus kritikuodavome.
Paskui buvo Filologijos ruduo, kuris mūsų laikais dar buvo labai populiarus. Ten itin reikšdavosi Gedgaudas, jis linksmai vesdavo renginius, nors vėliau labai surimtėjo, jo eilėraščiai pasidarė labai rimti. Prisimenu, kartą jis su mikrofonu palindo po tribūna, ir čia pat šmaikščiai komentavo skaitomus tekstus.
Kaip Filologijos ruduo susijęs su literatų būreliu?
Tiek, kad pagrindiniai būrelio žmonės šį renginį vesdavo ir jame dalyvaudavo. Žinoma, pagrindinis dalykas būdavo mūsų susirinkimai, tekstų aptarimai. Turbūt labiausiai man patikęs ir įsiminęs dalykas – ėjimai pas rašytojus ir dailininkus. Buvome pas Gedą Pašilaičiuose. Navakas buvo atėjęs pas Martinaitį į jo butą Vokiečių gatvėje. Tuo metu Navakas kalbėjo maždaug taip: „Skaityti knygas yra verta, nes sužinai, kad ne tu vienas esi geras poetas. Yra pasaulyje dar keletas gerų poetų.“ Buvome studijoje pas Vilutį Pilies gatvėje. Kiti nariai važiavo pas Bložes į Druskininkus, bet aš su tėvu ar vienas ir taip pas Bložes ne kartą lankiausi, tad nebevažiavau.
Man rodos, po pirmojo būrelio susitikimo mes bandėme rašyti manifestą „Aleliuja“, kuris paskui buvo išspausdintas „Poezijos pavasaryje“. Jį daugiausiai rašė Gedgaudas, stipriai jaučiasi ir jo stilistika: retoriška, ekspresyvi, drastiška; tuo metu tai man darė įspūdį. Atsimenu, kad iš visų man didžiausią įspūdį paliko Gedgaudas.
Koks buvo Martinaičio vaidmuo užsiėmimuose?
Man atrodo, tuo metu Martinaičiui buvo savotiška krizė, tuštumos metas. Jis buvo labai užsisklendęs. Nežinau, gal jis visą laiką toks buvo. Bet kai aš su tėvu nuvykdavau pas jį, jis būdavo žymiai atviresnis ir gyvesnis. Gal jo užsisklendimas kilo iš to, kad jis asmeniškai buvo išsirašęs, vienas paskutinių rinkinių tarybiniais metais vadinosi „Tie patys žodžiai“. Nors pavadinimas gražus, bet tai yra ir tam tikras savęs įvertinimas. Galbūt Martinaitis tikėjosi ką nors daugiau išgirsti iš mūsų ir iš to gauti sau peno.
Iš to, kiek Parulskis pasakodavo, kiek cituodavo Martinaitį, man susidarė įspūdis, kad Martinaitis, kaip mokytojas, jo studijų metu buvo aktyvesnis. Martinaitis buvo užsidaręs, pasakydavo šykščių pastabų, bet kai pagalvoji – jos būdavo geros ir taiklios.
Prisimenu, kartą savo eilėraščius daviau analizuoti kaip kito asmens, savo draugo. Man patikdavo tokios mistifikacijos. Visi labai rimtai aptarė, Martinaitis irgi kažką pasakė. Mes visi išeidinėjom ir Martinaitis man sako: „Čia vis dėlto buvo tavo tekstai? Tokios mistifikacijos yra gerai, bet tu neužmiršk ieškoti ir savo balso. Neužmiršk ir savo vardu dalyvauti bei spausdintis.“
Bet mano dalyvavimas „Literatų kalvėje“ po kelių metų baigėsi. Buvo įvairių priežasčių. Viena iš jų ta, kad susibendravo labai glaudi „Svetimų“ grupė ir jie visi buvo už mane vyresni, o Gedgaudas net gerokai vyresnis. Jie buvo kokiame ketvirtame, penktame kurse. Tais laikais buvo galima justi didelį skirtumą tarp pirmakursių ir vyresnių. Jie, kaip poetų kompanija, norėjo leisti knygas, spausdintis, dalyvauti literatūriniame gyvenime. Aš tada dar to nenorėjau, mane labai domino ir kitos sritys. Viena vertus, su sava kompanija pradėjom aktyviai rengti visokiausius performansų vakarus; taip pat rūpėjo akademinė politika ir apskritai politika, todėl atsirado „Filaretų“ grupė. „Filaretai“ gyvavo neilgai, dėl to dabar labai galiuosi. Jei dėl ko jaučiu sąžinės graužatį, tai dėl to, kad anuo metu rimtai ir nuosekliai neprisidėjau prie visuomeninio veikimo....Nes aiškiai matome, kad ką tais laikais pavyko pakeisti, tas dabar veikia gerai ar bent patenkinamai, o ko nepavyko – dabar nors kakta daužyk. Deja, aukštojo mokslo sfera liko iš esmės nepakeista.
Grįžtu prie „Svetimų“: man pasirodė, kad pagal poeto sampratą jie orientavosi į tarybinius laikus. Jų rašymas ir tematika nereagavo į kintantį laiką. Gal taip greitai ir nebuvo įmanoma reaguoti, bet, man atrodė, kad tada geriau nutilti, pasižiūrėti, kaip čia viskas vystosi, kurlink krypsta.
Prisimenu „Santaroje-Šviesoje“ skaičiau kritišką pranešimą apie „Svetimus“, o jie kaip tik buvo salėje, viską girdėjo. Bet jie į mano pranešimą sureagavo džentelmeniškai, Gedgaudas priėjo, paspaudė ranką. Žvelgiant iš dabar, tas pranešimas kiek primityvokas. Bet man nepatiko jų poeto pozicijos sureikšminimas, kai poetas be jokios priežasties yra tarsi dievų išrinktasis. Ir vėlesnių Gedgaudo eilėraščių bjaurumo estetika man pasirodė ne visada motyvuota, naudojama vien dėl efekto. Galbūt tai buvo ir neišvengiamas kartų skirtumas. Vėliau atėjo Ivaškevičius, Ališauskas, Stankevičius. Kiek pamenu, Ališauskas labai rezervuotai žiūrėjo į tai, ką daro „Svetimi“.
Koks būdavo Martinaičio vaidmuo, kai Jūs susitikdavote su kitais menininkais?
Su Geda jam išvis nieko nereikėjo daryti, Geda pats viską papasakojo. Kitus Martinaitis pristatydavo, truputėlį pakalbindavo, ir tada jau vykdavo diskusija. Pavyzdžiui, Vilutis rodė savo grafikos darbus. Buvo įdomu iš arti pamatyti ne tik rašytojo, bet ir dailininko darbą.
Šie susitikimai ir įvyko per pirmuosius dvejus studijų metus?
Taip, kai pažvelgi atgal, atrodo, kad nemažai žmonių aplankėme.
Gal prisimintumėte Martinaičio pasakytų pastabų, posakių ar palyginimų?
Na, daug kas būdavo kalbama apie konkrečius eilėraščius, aptariama kompozicija, žodžių ar įvaizdžių prasmės. Pamenu klasikinį, pagarsėjusį Martinaičio posakį apie kopėčias. Jis sakydavo, kad eilėraščio skaitymas – tai nuolatinis laipiojimas tekstu į viršų ir į apačią tarsi kopėčiomis. Eilėraščio prasmės suvokimas ir jo skaitymas yra vertikalus, prozoje – daugmaž horizontalus, nes skaitai ir negrįžti. O poezijoje kiekvienas perskaitytas dalykas turi ryšį su tuo, kas buvo prieš tai, vadinasi, turi nuolat grįžti, palyginti ir panašiai.
Kokias prisimenate diskusijas tarp rašančiųjų? Ar jos buvo griežtos?
Ne visada, bet kartais jos išeidavo ir aštrios. Pamenu, kad ginčijomės dėl Dirgėlos tekstų, po to dėl jaunesniųjų, nepamenu, ar Ališausko, ar Stankevičiaus, bet davėm jiems velnių. Tačiau visą laiką diskusijų atmosfera tokia nebuvo, matyt, tai priklausydavo nuo drąsos ar konkretesnės nuomonės, o Martinaitis laikydavosi arbitro vaidmens, pasakydavo, kas patiko, duodavo keletą pastabų.
Ar atsimenate būrelį lankiusias merginas?
Gal ir buvo, bet iškrito man iš galvos. Rodos, mano lankymosi pabaigoje pradėjo ateidinėti Abrutytė.
Apskritai mūsų kursas buvo neįprastas tuo, kad jame buvo nemažai vaikinų. Kaip tik tuo metu Universiteto vadovybė buvo padariusi iš dabartinių pozicijų žiūrint, gan neteisingą patobulinimą – atskirą priėmimą merginoms ir vaikinams. Bet taip jie bandė gelbėti vaikinus nuo tarybinės armijos – nes tuo metu jeigu neįstodavai į aukštąją, tave iš karto paimdavo į kariuomenę. Tad visi tuo metu stoję vaikinai įstojo, jų buvo gal dvidešimt, o merginos užėmė likusias vietas. Kursai tuo metu buvo didžiuliai, susirinko įdomi, marga kompanija. Daug kas po pirmo kurso ir išėjo, kadangi studijuoti lituanistiką pradėjo vien tam, kad nepakliūtų į armiją.
Minėjote, kad prieš stodamas į Universitetą jau žinojote apie literatų būrelį. Iš kur Jus pasiekė šios žinos?
Man atrodo, kad pats Martinaitis apie būrelį nelabai pasakojo. Mano mama dėstė tame pačiame Universitete, tai vis papasakodavo, kad, pavyzdžiui, Landsbergiukas parašė kokių nors anekdotų ar surengė renginį. Aš kelis kartus su mama buvau rugsėjo pirmosios šventėje, tais laikais šios šventės buvo kaip gaivaus oro gurkšnis. Antikinės prakalbos, eisenos, karnavaliniai elementai, visokie šposai kaip fuksų polka aplink fontaną su „lastais“ -- nedaug kur tuo metu ką nors panašaus galėjai pamatyti. Šiuos renginius rengdavo studentai, rašydavo jiems scenarijus.
Minėjote, kad apie pirmąją kartą sklandė legenda. Kaip jautėtės atėjęs į būrelį po tokios stiprios ir ryškios kartos?
Jaučiau, kad yra tradicija, žmonės apie tai šneka, nariai yra išleidę kūrinių, šį tą padarę, o visa tai įpareigoja. Bet didžiausias sunkumas, kaip sakiau, buvo dėl to, kad keitėsi laikai Man sunku tiksliai atsakyti, atsiribojant nuo šiandieninių savo žinojimų. Bet buvo „Sietynas“, kurį leido tos kompanijos branduolys. Man „Sietyno“ pasirodymas buvo labai stiprus išgyvenimas. Kai jie pradėjo jį leisti 1988 metais, tuomet situacija dar buvo visiškai neaiški, jis buvo leidžiamas pogrindyje, vėliau buvo lengviau. 1989 ar 1990 metais Kuolį ir Jakimavičių pasikviečiau į savo mokyklą, į klasę, jie papasakojo apie savo veiklą. Rodos, jie buvo patenkinti, kad jaunimas, mokiniai jų žurnalu domisi, skaito, užduoda klausimus. „Sietynas“ buvo labai svarbus, nors jo tiesiogiai nesiejau su literatų būreliu.
Apskritai gal ne vien Martinaičio būrelis, bet ir bendra universitetinė atmosfera kūrė tą legendą. Studentai laisvesni, sąmojingai pokštauja, daro neoficialius literatūros skaitymus, performansus. Labai gerai prisimenu, kai parėjusi iš paskaitų mama pasakojo, kad sienlaikrašty skaitė Landsbergiukio sukurtus anekdotus apie krepšininkus. Tuo laiku buvo siaubingai populiarus Sabonis ir kiti krepšininkai. Tokie humorai buvo Universiteto, filologijos fakulteto atmosferos dalis.
Minėjote, kad Martinaitis būrelio vedimo laikotarpiu buvo gan uždaras. Ar kitokį jį matydavote namų aplinkoje?
Kadangi aš jį pažinojau iš arčiau, man visa tai buvo šiek tiek keista, bet manau, kad tie metai jam buvo iš tiesų labai sunkūs. Paskui, nors būdamas nebejaunas, jis sugebėjo transformuotis, atrasti kitokį rašymo būdą, temas. Bet aš jį įsivaizdavau kitokį, maniau, kad jis bus aktyvesnis, ugningesnis vadovas, kad visus užves. Jis ateidavo, sėdėdavo, jei mes užsivesdavome – gerai, jei ne – išsiskirstydavome.
Galbūt net buvo kažkiek nusivylimo?
Gal ne visai nusivylimo, tačiau būta samprotavimų apie tai, kaip viskas turėtų būti, kad gal Martinaitis nebeturi ką pasakyti. Bet dabar pagalvoju, kad gal pernelyg daug iš jo reikalavau.
Nors būrelio visą studijų laiką nelankėte, tačiau gal iš nuogirdų žinote, kiek apskritai jis dar gyvavo?
Žinau, kad dar vienas sujudimas , tačiau negaliu pasakyti, ar būrelio, ar tiesiog jaunų rašytojų susibūrimo rezultatas, buvo po mūsų. Tai Šamano, Šimkaus, Kvietkausko, Butkaus „Įžanga“. Nežinau, ar jie su Martinaičiu dirbo. Žmonės dar jautė akstiną burtis, kažką kartu daryti, išleisti kolektyvinius leidinius. Tiek žinių mane pasiekė.
