Akivaizdu, kad socialdemokratai nemėgsta Lietuvos kariuomenės. Apie kitus kairiuosius nė nekalbu. Nesenas Gynybos tarybos nutarimas dėl šauktinių neturėtų apgauti. Progai pasitaikius, situacijai pasikeitus, jie pasistengs pasitvarkyti savaip.
Priežastys, dėl kurių jiems kariuomenė neįtinka, irgi žinomos: tai ir "neprovokuokim Rusijos", ir "armijoj visi dešinieji", ir "visuomenės militarizacija", ir "atima pinigus iš švietimo".
Kaip šitai pakeisti? Užuot bandžius nuginčyti jų įsitikinimus ar nuolat prikaišiojant, kad jie nepatriotiški, daug produktyviau yra pasiūlyti idėją, kuri ir jiems pagal ideologiją turėtų būti artima. Tokia idėja, mano įsitikinimu, turėtų būti tarnavimo Lietuvos visuomenei, socialinio darbo ir solidarumo idėja. Tokiu atveju karinė tarnyba taptų, be abejo, ypatinga, bet tik viena tarnybos visuomenei rūšis šalia civilinės tarnybos.
Tokiu atveju kalbėtume apie visuotinę tarnybą po mokyklos, neišskiriant nė studentų, nė moterų. Jei žiūrėtume, pavyzdžiui, į Austrijos praktiką, tai ten civilinė tarnyba atliekama ne tik karinėse įstaigose, bet ir medicinos, socialinės rūpybos ir net kultūros sferoje ( Pavyzdžiui, eilę metų jauni austrai atliko civilinę tarnybą ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje, žydų muziejuje).
Detales galima sudėlioti įvairiai (pasižiūrint kad ir į tą patį Austrijos modelį), bet privalumai akivaizdūs: ir todėl, kad kariuomenė ir tarnyba joje prarastų neigiamą stigmą daug platesniuose visuomenės sluoksniuose nei dabar. Ir todėl, kad tie, kurie tikrai negali arba iš principo atsisako imti ginklą, nebūtų verčiami to daryti
(beje,kiek kalbėjausi su bendražygiais savanoriais, jie visi sutiko, kad alternatyva turi būti).
Tinkamai šitą dalyką apiforminus, jis galėtų būti efektyvi priemonė, mažinanti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą ir atomizaciją, vartotojišką, egoistinį santykį su valstybe. Jaunimas turėtų progą išeiti iš savo aplinkos, pažinti šalies gyvenimą iš kito kampo, įgyti gyvenimiškos patirties, kuriam laikui nulipti nuo siauro studijų--darbo-karjeros tako. O galiausiai -- tai būtų paveikus valstybinis mechanizmas spręsti pirmiausia krašto gynybos, bet taip pat sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, kultūros problemas ypač apskrityse.
Be abejo, toks sumanymas neįgyvendinamas per pusmetį. Jis reikalauja apgalvotos strategijos ir aukščiausios politinės valios. Tačiau jeigu kas nors -- ar įtakingi visuomenininkai, ar kad ir politiniai oponentai -- jį pasiūlytų Lietuvos visuomenei, manau, kad ir socialdemokratai, ir kiti kairiųjų pažiūrų žmonės jo negalėtų atmesti.
Priežastys, dėl kurių jiems kariuomenė neįtinka, irgi žinomos: tai ir "neprovokuokim Rusijos", ir "armijoj visi dešinieji", ir "visuomenės militarizacija", ir "atima pinigus iš švietimo".
Kaip šitai pakeisti? Užuot bandžius nuginčyti jų įsitikinimus ar nuolat prikaišiojant, kad jie nepatriotiški, daug produktyviau yra pasiūlyti idėją, kuri ir jiems pagal ideologiją turėtų būti artima. Tokia idėja, mano įsitikinimu, turėtų būti tarnavimo Lietuvos visuomenei, socialinio darbo ir solidarumo idėja. Tokiu atveju karinė tarnyba taptų, be abejo, ypatinga, bet tik viena tarnybos visuomenei rūšis šalia civilinės tarnybos.
Tokiu atveju kalbėtume apie visuotinę tarnybą po mokyklos, neišskiriant nė studentų, nė moterų. Jei žiūrėtume, pavyzdžiui, į Austrijos praktiką, tai ten civilinė tarnyba atliekama ne tik karinėse įstaigose, bet ir medicinos, socialinės rūpybos ir net kultūros sferoje ( Pavyzdžiui, eilę metų jauni austrai atliko civilinę tarnybą ne tik tėvynėje, bet ir Lietuvoje, žydų muziejuje).
Detales galima sudėlioti įvairiai (pasižiūrint kad ir į tą patį Austrijos modelį), bet privalumai akivaizdūs: ir todėl, kad kariuomenė ir tarnyba joje prarastų neigiamą stigmą daug platesniuose visuomenės sluoksniuose nei dabar. Ir todėl, kad tie, kurie tikrai negali arba iš principo atsisako imti ginklą, nebūtų verčiami to daryti
(beje,kiek kalbėjausi su bendražygiais savanoriais, jie visi sutiko, kad alternatyva turi būti).
Tinkamai šitą dalyką apiforminus, jis galėtų būti efektyvi priemonė, mažinanti Lietuvos visuomenės susvetimėjimą ir atomizaciją, vartotojišką, egoistinį santykį su valstybe. Jaunimas turėtų progą išeiti iš savo aplinkos, pažinti šalies gyvenimą iš kito kampo, įgyti gyvenimiškos patirties, kuriam laikui nulipti nuo siauro studijų--darbo-karjeros tako. O galiausiai -- tai būtų paveikus valstybinis mechanizmas spręsti pirmiausia krašto gynybos, bet taip pat sveikatos apsaugos, socialinės rūpybos, kultūros problemas ypač apskrityse.
Be abejo, toks sumanymas neįgyvendinamas per pusmetį. Jis reikalauja apgalvotos strategijos ir aukščiausios politinės valios. Tačiau jeigu kas nors -- ar įtakingi visuomenininkai, ar kad ir politiniai oponentai -- jį pasiūlytų Lietuvos visuomenei, manau, kad ir socialdemokratai, ir kiti kairiųjų pažiūrų žmonės jo negalėtų atmesti.
