Verstinės knygos konkursui perskaičiau rusės Rubinos knygą Kordobos balandė. Autorė moka pasakoti Tarybų Sąjungos/Rusijos žydų likimus su daug tirštų ir juslių, kaip pasakytų Jurga, detalių: šeimos ir giminės santykiai, spalvingi charakteriai, profesijų subtilybės, rūbai, kvapai, valgiai ir t.t. Yra tikslių psichologinių pastebėjimų. Bet stambieji romano potėpiai pernelyg paslaugiai aptarnauja pokomunistinio Rusijos, o gal ir plačiau -- rytų Europos skaitytojo lūkesčius.
Protagonistas yra gyvenimo ir meno genijus, pergalingai žygiuojantis per įvairias šalis ir santvarkas – Ukrainos provinciją, Tarybų Sąjungos didmiesčius, paskui Izraelį, Ispaniją, Italiją, Ameriką. Jis yra talentingas dailės kūrinių padirbinėtojas, kuris įkiša savo klastotes iš pradžių rusų kolekcininkams, o paskui ir žymiausiems aukcionams ir netgi Vatikanui. Autorė iš esmės nebando suprobleminti šitos veiklos, pasvarstyti, ar ir kiek tai moralu (tik vienoj vietoj klausia, kuo gi skiriasi padirbinys nuo tikro daikto, jeigu padirbinys geresnis už originalą, ar panašiai, bet šios įdomios minties nevysto). Ji energingai garbsto herojaus gudrumą, sukuriant paveikslo provenansą (atsiradimo legendą) ir įkišant jį pinigingiems ir žiopliems meno mylėtojams. Gana gyvi įvairių pasaulio vietų aprašymai ilgainiui pradeda užknisti pusiau suokalbiška, pusiau pasipūtėliška intonacija, primenančią mūsų „elito“ kelionių ataskaitas bulvarinėje spaudoje. Štai Ispanijoje, kaip visi žinome, BŪTINA pamatyti Didžiosios savaitės procesijas, o Tolede geriausias viešbutis tai tik toks ir toks (ten mane visi pažįsta, nes aš jame visada apsistoju, vardiniame kambaryje) , o Romoje, žinote, kvapniausios espresso gausi ne turistų nusiaubtose vietose, o nuošalioje Trasteverėje... (beje, nesąmonė: Trasteverėje turistų nė kiek ne mažiau nei kitur Romoje) .
Tokiu būdu Rusijos ar kitos Rytų Europos šalies „glubinkoje“ sėdintis skaitytojas, kuris tų mitinių vietų aplankyti anksčiau negalėjo dėl Geležinės, o dabar dėl – Piniginės sienos, gauna daug peno savo svajonėms ir troškimams. Autorė gimusi ir augusi Taškente, taigi tą mentalitetą puikiai pažįsta.
Bet romanas teigia ir dar kai ką: kad, vadinkim, tarybinis žmogus su visa savo praeitim ir patirtim yra ne blogesnis, o geresnis už vakarietį. Tam parodyti nesibodima jokių priemonių, į galą ir „Dano Browno vardo“ trilerio elementų, kurie gerokai nupigina daug ambicingesnių tikslų siekusį romaną.
Dar labai įdomus klausimas – kokiu požiūriu rytietis yra geresnis už vakarietį. Romanas aiškiai sugestijuoja, kad „geresnis“ reiškia gudresnis, kietesnis, o svarbiausia! – turtingesnis.
Rizikuosiu šokti į didelius apibendrinimus, bet man šitai priminė išeivio ruso mintį, kad vienas svarbiausių putinistinės politikos motyvų yra įžeista ambicija : „Kodėl Amerika gali, o mes – ne?“ Taip ir čia; nesvarbu, kad rytietis užsiima morališkai labai abejotina veikla, svarbu, kad visus išduria ir gauna daug babkių! ( o jei dar pridursime sekantį „rytietiškos logikos“ klausimą: o ar vakariečiai visada ir visur nepriekaištingi? Ar tarp jų nėra sukčių ir mafijozų? O štai pažiūrėkim tą ir tą, ką jis išdarinėja, ir .t.t. ir pan. – tada viskas apskritai sušoka į patogias vėžes ir klausimų nebelieka).
Jokiu būdu neteigiu, kad Rubina yra putinistė. To nežinau (šiaip jau tarybinius laikus ji vaizduoja kaip materialine prasme skurdų, bet kaip pašėlusį, bohemišką laiką, politiniam lygmeniui dėmesio praktiškai neskirdama. Tiesa, keliose vietose, kur apie tai užsimenama, kgbistai vaizduojami palankiau nei disidentai). Nors galiausiai man tai nesvarbu – svarbu, kad ji atskleidžia putinizmui ir panašiam autoritarizmui palankią sąmonės struktūrą, pagrįstą infantiliais geiduliais ( atskleidžia nesąmoningai, ir gaila, kad nesąmoningai). Bet reikia pasakyti, kad ši struktūra sutinkama ne tik Rusijoje, bet ir kitose regiono šalyse
Todėl didžiausias laimikis iš šio romano man liks žodis „krakeliūra“. Skamba nuostabiai; bet atspėkit, ką jis reiškia?
Protagonistas yra gyvenimo ir meno genijus, pergalingai žygiuojantis per įvairias šalis ir santvarkas – Ukrainos provinciją, Tarybų Sąjungos didmiesčius, paskui Izraelį, Ispaniją, Italiją, Ameriką. Jis yra talentingas dailės kūrinių padirbinėtojas, kuris įkiša savo klastotes iš pradžių rusų kolekcininkams, o paskui ir žymiausiems aukcionams ir netgi Vatikanui. Autorė iš esmės nebando suprobleminti šitos veiklos, pasvarstyti, ar ir kiek tai moralu (tik vienoj vietoj klausia, kuo gi skiriasi padirbinys nuo tikro daikto, jeigu padirbinys geresnis už originalą, ar panašiai, bet šios įdomios minties nevysto). Ji energingai garbsto herojaus gudrumą, sukuriant paveikslo provenansą (atsiradimo legendą) ir įkišant jį pinigingiems ir žiopliems meno mylėtojams. Gana gyvi įvairių pasaulio vietų aprašymai ilgainiui pradeda užknisti pusiau suokalbiška, pusiau pasipūtėliška intonacija, primenančią mūsų „elito“ kelionių ataskaitas bulvarinėje spaudoje. Štai Ispanijoje, kaip visi žinome, BŪTINA pamatyti Didžiosios savaitės procesijas, o Tolede geriausias viešbutis tai tik toks ir toks (ten mane visi pažįsta, nes aš jame visada apsistoju, vardiniame kambaryje) , o Romoje, žinote, kvapniausios espresso gausi ne turistų nusiaubtose vietose, o nuošalioje Trasteverėje... (beje, nesąmonė: Trasteverėje turistų nė kiek ne mažiau nei kitur Romoje) .
Tokiu būdu Rusijos ar kitos Rytų Europos šalies „glubinkoje“ sėdintis skaitytojas, kuris tų mitinių vietų aplankyti anksčiau negalėjo dėl Geležinės, o dabar dėl – Piniginės sienos, gauna daug peno savo svajonėms ir troškimams. Autorė gimusi ir augusi Taškente, taigi tą mentalitetą puikiai pažįsta.
Bet romanas teigia ir dar kai ką: kad, vadinkim, tarybinis žmogus su visa savo praeitim ir patirtim yra ne blogesnis, o geresnis už vakarietį. Tam parodyti nesibodima jokių priemonių, į galą ir „Dano Browno vardo“ trilerio elementų, kurie gerokai nupigina daug ambicingesnių tikslų siekusį romaną.
Dar labai įdomus klausimas – kokiu požiūriu rytietis yra geresnis už vakarietį. Romanas aiškiai sugestijuoja, kad „geresnis“ reiškia gudresnis, kietesnis, o svarbiausia! – turtingesnis.
Rizikuosiu šokti į didelius apibendrinimus, bet man šitai priminė išeivio ruso mintį, kad vienas svarbiausių putinistinės politikos motyvų yra įžeista ambicija : „Kodėl Amerika gali, o mes – ne?“ Taip ir čia; nesvarbu, kad rytietis užsiima morališkai labai abejotina veikla, svarbu, kad visus išduria ir gauna daug babkių! ( o jei dar pridursime sekantį „rytietiškos logikos“ klausimą: o ar vakariečiai visada ir visur nepriekaištingi? Ar tarp jų nėra sukčių ir mafijozų? O štai pažiūrėkim tą ir tą, ką jis išdarinėja, ir .t.t. ir pan. – tada viskas apskritai sušoka į patogias vėžes ir klausimų nebelieka).
Jokiu būdu neteigiu, kad Rubina yra putinistė. To nežinau (šiaip jau tarybinius laikus ji vaizduoja kaip materialine prasme skurdų, bet kaip pašėlusį, bohemišką laiką, politiniam lygmeniui dėmesio praktiškai neskirdama. Tiesa, keliose vietose, kur apie tai užsimenama, kgbistai vaizduojami palankiau nei disidentai). Nors galiausiai man tai nesvarbu – svarbu, kad ji atskleidžia putinizmui ir panašiam autoritarizmui palankią sąmonės struktūrą, pagrįstą infantiliais geiduliais ( atskleidžia nesąmoningai, ir gaila, kad nesąmoningai). Bet reikia pasakyti, kad ši struktūra sutinkama ne tik Rusijoje, bet ir kitose regiono šalyse
Todėl didžiausias laimikis iš šio romano man liks žodis „krakeliūra“. Skamba nuostabiai; bet atspėkit, ką jis reiškia?
