Kai priglaudi skruostą prie buožės, aplinka stebuklingai susiprastina. Pažvelgus pro taikiklį, pasilieka du objektai: vamzdis ir taikinys.
Vamzdis: tavo galios ir galimybės, galingos galios, visos pilnos, neišeikvotos, visiškai pažodžiui ir tiesiogiai – galimybių begalybė.
Taikinys: tikslas ir išsipildymas, baigta fizika ir metafizika, tarp galimų žvaigždelių beribės spingsintis TAU skirtas, TAU be išlygų priklausantis šviesulys. Nuo dabar ligi pat amžių amžinųjų –
Jeigu pataikysi.
***
Kariuomenėje svarbiausi trys dalykai: kad batai nespaustų kojų, kad gertuvė būtų pilna vandens, o kišenėje užtektų šikpoperio.
**
Jeigu seržantų nuomonės skirtingos, vadinasi, jie abu teisūs.
**
Aš (tarkim, aš) pažeidžiu taisyklę ir neįvykdau įsakymo; bet tuo pat metu daug geriau juos suvokiu ir įsisąmoninu.
Ne vieną kartą (dažnai; beveik visad?) po viskam pagaunu save, kad norėjau parodyti savo principus ir pademonstruoti savo savarankiškumą, kad ketinau taisyklę pažeisti, bet tą staigiai pamiršau, ar veikiau – nustūmiau į šalį keistame valios atoslūgyje ir nerimo paaštrėjime. Ir galų gale – kad įsakymas įvykdytas.
Kad taisyklė sveika.
***
Įeinu į prausyklą – keliolika iki pusės nuogų vyrų.
Ginklai? – ne, dar ginklinėj, kitaip ant palangės būtų tiršta, vietoj jų rankšluosčiai, ant sprandų ir ant kablių, baltos momentinės barzdos ant skruostų, kas kam padeda sutvarkyti kaklo šerius, kas plauna vakarykštes kojines.
Ir šnekasi. Dvibalsiuodami (žemaičiai), atkeldami kirtį (šiauriečiai, šiauliečiai), taisyklingai tardami trumpuosius balsius (suvalkiečiai, alytiškiai). Visi, be regiono ar lyties išimčių – naudodami tam tikrą rusišką leksiką.
Pasakoja sapnus, anekdotus, bėdavoja dėl vakarykščių pratybų, prašo paskolinti muilą. Traukia per dantį kaimyną. Dalinasi gandais.
Gandams čia kokia terpė! „Galutinėj stovykloj reikės išsikasti apkasus, bet naktį mus užpuls priešas ir turėsim trauktis ir rengti kitą patrulio bazę. – Kaip? – Žinau! – Iš kur? – Girdėjau, kaip leitenantai kalbėjosi.“
„Jei pagalvės nebus tobuli „triufeliai“, rikiuosimės dešimt kartų su visa patalyne! – Kaip? – Žinau! – Iš kur? – Seržantas sakė!“ (ir lakstė vieni pas kitus, glostydami jau šimtą kartų nuglostytas pagalves)
Šnekasi, šnekasi. Po truputį baigia prausybą. Nors erzelis rimsta, įtampa neslūgsta, o priešingai, kyla. Nes pernelyg ilgai nieko nenutiko.Kiekvienas giliai viduriuose jaučia, kad tuoj bus.
Bus komanda.
Ir kuopos šimtakojis pasileis per koridorių, pakeliui čiupdamas batus, maudamasis maikes ir kitelius, ragindamas kitus ir skubėdamas pats spėti.
**
„jei kultūringas žmogus keikiasi, vadinasi, tai rimta“ – j.eil. iš Klaipėdos apie mane.
**
Didžiausias priešas armijoje yra laikas, pasakė seržantas S. Iš tikrųjų, kad ir kaip greitai čia suktumeisi, visada liks nors ir nedidelė pauzė, delsimas, gaišatis ,vėlavimas; tolumoje švies idealus rezultatas. Kariuomenėje niekada negali jaustis suspėjęs. Vėlavimas čia ‑ kaip prigimtinė nuodėmė teologijoje.
**
O kariškių pasauli, atvirų vietų ir priedangų rinkiny. Atviros erdvės, kuriose gali kursuoti ugnis. Dviprasmiškos vietos, nes atviros ne tik savai, bet ir priešo ugniai. Tada priedangos, natūralios ir pačių pasidarytos, iškastos ir suneštos, netobulos, laikinos, bet vis dėlto apsaugančios nuo fatališko ugnies elemento.
O ginkle, daiktų Daikte, nuo kurio priklauso gyvybė, todėl privalu tavo gerbūviu nepaliaujamai rūpintis, su tavim susilieti per valymo sesijas ir bendrai, visur tave turint.
O ginkle, per veikimo nuotolį ugnies užtvarą kuriantis, kulkas leidžiantis, kulkas ugnimi verčiantis – kol netuščia dėtuvė (kol yra šaudmenų, užnugaris, kol veikia logistika, pramonė).
Akie, iš kiek galint toliau, svarbiausia – toliau nei priešininkas pastebinti, išžvalganti, identifikuojanti, žudanti ir gelbstinti akie...
Vamzdis: tavo galios ir galimybės, galingos galios, visos pilnos, neišeikvotos, visiškai pažodžiui ir tiesiogiai – galimybių begalybė.
Taikinys: tikslas ir išsipildymas, baigta fizika ir metafizika, tarp galimų žvaigždelių beribės spingsintis TAU skirtas, TAU be išlygų priklausantis šviesulys. Nuo dabar ligi pat amžių amžinųjų –
Jeigu pataikysi.
***
Kariuomenėje svarbiausi trys dalykai: kad batai nespaustų kojų, kad gertuvė būtų pilna vandens, o kišenėje užtektų šikpoperio.
**
Jeigu seržantų nuomonės skirtingos, vadinasi, jie abu teisūs.
**
Aš (tarkim, aš) pažeidžiu taisyklę ir neįvykdau įsakymo; bet tuo pat metu daug geriau juos suvokiu ir įsisąmoninu.
Ne vieną kartą (dažnai; beveik visad?) po viskam pagaunu save, kad norėjau parodyti savo principus ir pademonstruoti savo savarankiškumą, kad ketinau taisyklę pažeisti, bet tą staigiai pamiršau, ar veikiau – nustūmiau į šalį keistame valios atoslūgyje ir nerimo paaštrėjime. Ir galų gale – kad įsakymas įvykdytas.
Kad taisyklė sveika.
***
Įeinu į prausyklą – keliolika iki pusės nuogų vyrų.
Ginklai? – ne, dar ginklinėj, kitaip ant palangės būtų tiršta, vietoj jų rankšluosčiai, ant sprandų ir ant kablių, baltos momentinės barzdos ant skruostų, kas kam padeda sutvarkyti kaklo šerius, kas plauna vakarykštes kojines.
Ir šnekasi. Dvibalsiuodami (žemaičiai), atkeldami kirtį (šiauriečiai, šiauliečiai), taisyklingai tardami trumpuosius balsius (suvalkiečiai, alytiškiai). Visi, be regiono ar lyties išimčių – naudodami tam tikrą rusišką leksiką.
Pasakoja sapnus, anekdotus, bėdavoja dėl vakarykščių pratybų, prašo paskolinti muilą. Traukia per dantį kaimyną. Dalinasi gandais.
Gandams čia kokia terpė! „Galutinėj stovykloj reikės išsikasti apkasus, bet naktį mus užpuls priešas ir turėsim trauktis ir rengti kitą patrulio bazę. – Kaip? – Žinau! – Iš kur? – Girdėjau, kaip leitenantai kalbėjosi.“
„Jei pagalvės nebus tobuli „triufeliai“, rikiuosimės dešimt kartų su visa patalyne! – Kaip? – Žinau! – Iš kur? – Seržantas sakė!“ (ir lakstė vieni pas kitus, glostydami jau šimtą kartų nuglostytas pagalves)
Šnekasi, šnekasi. Po truputį baigia prausybą. Nors erzelis rimsta, įtampa neslūgsta, o priešingai, kyla. Nes pernelyg ilgai nieko nenutiko.Kiekvienas giliai viduriuose jaučia, kad tuoj bus.
Bus komanda.
Ir kuopos šimtakojis pasileis per koridorių, pakeliui čiupdamas batus, maudamasis maikes ir kitelius, ragindamas kitus ir skubėdamas pats spėti.
**
„jei kultūringas žmogus keikiasi, vadinasi, tai rimta“ – j.eil. iš Klaipėdos apie mane.
**
Didžiausias priešas armijoje yra laikas, pasakė seržantas S. Iš tikrųjų, kad ir kaip greitai čia suktumeisi, visada liks nors ir nedidelė pauzė, delsimas, gaišatis ,vėlavimas; tolumoje švies idealus rezultatas. Kariuomenėje niekada negali jaustis suspėjęs. Vėlavimas čia ‑ kaip prigimtinė nuodėmė teologijoje.
**
O kariškių pasauli, atvirų vietų ir priedangų rinkiny. Atviros erdvės, kuriose gali kursuoti ugnis. Dviprasmiškos vietos, nes atviros ne tik savai, bet ir priešo ugniai. Tada priedangos, natūralios ir pačių pasidarytos, iškastos ir suneštos, netobulos, laikinos, bet vis dėlto apsaugančios nuo fatališko ugnies elemento.
O ginkle, daiktų Daikte, nuo kurio priklauso gyvybė, todėl privalu tavo gerbūviu nepaliaujamai rūpintis, su tavim susilieti per valymo sesijas ir bendrai, visur tave turint.
O ginkle, per veikimo nuotolį ugnies užtvarą kuriantis, kulkas leidžiantis, kulkas ugnimi verčiantis – kol netuščia dėtuvė (kol yra šaudmenų, užnugaris, kol veikia logistika, pramonė).
Akie, iš kiek galint toliau, svarbiausia – toliau nei priešininkas pastebinti, išžvalganti, identifikuojanti, žudanti ir gelbstinti akie...
