Vakar viešėjau V. Tiksliau, mokyklos autobusiuke, per murzinokus kraštovaizdžius lingavusiame į Šaltojo karo muziejų. Sniego rimtai buvo tik išeities taške ir galutiniame taške, apie Platelius. Šviežios, aukštos pusnys šalikelėse, pasaka! Tokios baltos, kad mintys nejučiom nuklysta prie nesezoninio deserto – plombyro.
O kur sniegas, ten ir žvėrys. Netoli V. mano Hondos ir maksiminės fūros pasveikinti atėjo briedžių šeimyna; prie Plungės laukais viena kitą gainiojosi stirnos. Muziejaus darbuotoja parodė naktinius kameros įrašus, kur spindinčiame sniege aplink raketų šachtas sukiojasi lūšis. Ohoho, ar kamera išdidino, ar ką, bet aš ją įsivaizdavau gerokai smulkesnę. Atrodė beveik kaip tigras! – ir dar fainesnė, su žavingais stačiais šepetėliais ant ausų. Katinių sluoksniuose tai paskutinis mados klyksmas, ne kitaip.
Mokiniai autobusiuke nepiktai durnino vienas kitą, lošė kortomis, per pietus lėkė į prekybcentrį ir grįžo su čipsų pakeliais. Muziejuje jiems patiko, paklausinėjus prisiminė daugumą dalykų. Vakare, grįžtant paklausiau, kokias dainas moka. Atsakymas: „Du gaideliai“ (padainavo) ir Lietuvos himnas (pasitarę nedainavo, nes autobusiuke neišstovėtumėm). O daugiau – lietuviški ir tarptautiniai hitai iš mobiliukų. Tipo karaokė, ane.
– Žėlėk Dieve, kur dingo dainingoji Aukštaitija?
– Bet ar ji kada nors apskritai buvo?
Išsišnekėjau su simpatiškomis mokytojomis ir galvotu vairuotoju R., maždaug mano vienmečiu. V. kaip ir visur apskrityse: vaikų nuo tarybmečio sumažėjo per pusę ar daugiau, vienintelė pelninga veikla miestelyje – šermenys (užkandinės savininkas: negražu sakyti, bet laukiu, kad kas nors numirtų). Dauguma vaikų iš socialiai remtinų šeimų, tik vienas ūkininkaitis negauna kompensacijos už pietus. Bet pinigų tėvai vis dėlto turi, kad ir šitai ekskursijai ir čipsams su kola. Vaikų drabužių irgi – skarmalais nepavadintum.
R. su mokytojomis skundėsi, kad dirba už minimumą, kad už butą Anykščiuose žiemą reikia mokėti tūkstantį litų; bet man pasirodė, kad nėra jie didžiausi skurdžiai, matyt, kažkur užsidirba papildomai ar pan.
Na, čia irgi bendras bruožas: lietuviai, ypač viešajame sektoriuje dirbantys, vengia girtis ar tiesiog sakyti tiesą apie savo materialinę padėtį. Jie bijo, kad jei prasitars, tuomet valdžia viską tuojau dar kartą sumažins, nupjaus, dar stipriau užverš diržus.
O kur sniegas, ten ir žvėrys. Netoli V. mano Hondos ir maksiminės fūros pasveikinti atėjo briedžių šeimyna; prie Plungės laukais viena kitą gainiojosi stirnos. Muziejaus darbuotoja parodė naktinius kameros įrašus, kur spindinčiame sniege aplink raketų šachtas sukiojasi lūšis. Ohoho, ar kamera išdidino, ar ką, bet aš ją įsivaizdavau gerokai smulkesnę. Atrodė beveik kaip tigras! – ir dar fainesnė, su žavingais stačiais šepetėliais ant ausų. Katinių sluoksniuose tai paskutinis mados klyksmas, ne kitaip.
Mokiniai autobusiuke nepiktai durnino vienas kitą, lošė kortomis, per pietus lėkė į prekybcentrį ir grįžo su čipsų pakeliais. Muziejuje jiems patiko, paklausinėjus prisiminė daugumą dalykų. Vakare, grįžtant paklausiau, kokias dainas moka. Atsakymas: „Du gaideliai“ (padainavo) ir Lietuvos himnas (pasitarę nedainavo, nes autobusiuke neišstovėtumėm). O daugiau – lietuviški ir tarptautiniai hitai iš mobiliukų. Tipo karaokė, ane.
– Žėlėk Dieve, kur dingo dainingoji Aukštaitija?
– Bet ar ji kada nors apskritai buvo?
Išsišnekėjau su simpatiškomis mokytojomis ir galvotu vairuotoju R., maždaug mano vienmečiu. V. kaip ir visur apskrityse: vaikų nuo tarybmečio sumažėjo per pusę ar daugiau, vienintelė pelninga veikla miestelyje – šermenys (užkandinės savininkas: negražu sakyti, bet laukiu, kad kas nors numirtų). Dauguma vaikų iš socialiai remtinų šeimų, tik vienas ūkininkaitis negauna kompensacijos už pietus. Bet pinigų tėvai vis dėlto turi, kad ir šitai ekskursijai ir čipsams su kola. Vaikų drabužių irgi – skarmalais nepavadintum.
R. su mokytojomis skundėsi, kad dirba už minimumą, kad už butą Anykščiuose žiemą reikia mokėti tūkstantį litų; bet man pasirodė, kad nėra jie didžiausi skurdžiai, matyt, kažkur užsidirba papildomai ar pan.
Na, čia irgi bendras bruožas: lietuviai, ypač viešajame sektoriuje dirbantys, vengia girtis ar tiesiog sakyti tiesą apie savo materialinę padėtį. Jie bijo, kad jei prasitars, tuomet valdžia viską tuojau dar kartą sumažins, nupjaus, dar stipriau užverš diržus.
