BOB HASS
Ančių medžiotojo slėptuvė
Luizianoje gyveno teisėjas – šią istoriją vakarieniaujant pasakojo jo duktė – kurio vienintelė aistra buvo ančių medžioklė. Kiekvienais metais per paukščių migracijos sezoną, kai žaliagalviai gaigalai ir smailiauodegės antys, žilanugarės antys, mėlynsparnės kryklės ir rusvosios antys, pilkosios antys, cyplės ir žilosios antys taisyklingai išsirikiuoja ir laikydamosi kažkokio vidinio navigatoriaus, plačia trasa patraukia iš Kanados į Jukataną, jis keldavosi trečią ryto ir eidavo medžioti. Dabar, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, vis dar kasdien eina į slėptuvę; jis priklauso baltųjų vyrų klubui, kurio nariai, tėvai ir sūnūs, prieš aušrą traukia burtą ir valtelėmis tyliai plaukia į savo vietas. Prašovęs jis papurto galvą ir sako: „kad nušautum antį“ – tai mėgstamas medžiotojų posakis – „pats turi būti antis“. Dabar jis dažnai užsnūsta. Kai penkios smailiauodegės sukasi virš jo slėptuvės, sudarydamos puikų taikinį, užgniaužę kvapą vyrai girdi šilkinį vėjo šiugždesį riebaluotose paukščių plunksnose, bet nieko nenutinka, tik tęsiasi tyla; tada vienas iš jo kompanionų šnibžda sūnui: „Velnias, atrodo, teisėjas vėl užmigo.“ Jei tai atsitinka dar kartą, jis sako: „Leni, nuplauk pažiūrėt – ar jis miega, ar miręs.“ Sūnus, praplikęs vidutinio amžiaus vyras stambiomis nerangiomis rankomis, iriasi prie skendinčios rūke teisėjo slėptuvės, ir mato, kaip paukščiai paima kursą į pirmąją prošvaistę pietiniam danguj.
Iš Amerikos anglų kalbos vertė elka
Ančių medžiotojo slėptuvė
Luizianoje gyveno teisėjas – šią istoriją vakarieniaujant pasakojo jo duktė – kurio vienintelė aistra buvo ančių medžioklė. Kiekvienais metais per paukščių migracijos sezoną, kai žaliagalviai gaigalai ir smailiauodegės antys, žilanugarės antys, mėlynsparnės kryklės ir rusvosios antys, pilkosios antys, cyplės ir žilosios antys taisyklingai išsirikiuoja ir laikydamosi kažkokio vidinio navigatoriaus, plačia trasa patraukia iš Kanados į Jukataną, jis keldavosi trečią ryto ir eidavo medžioti. Dabar, sulaukęs septyniasdešimt penkerių, vis dar kasdien eina į slėptuvę; jis priklauso baltųjų vyrų klubui, kurio nariai, tėvai ir sūnūs, prieš aušrą traukia burtą ir valtelėmis tyliai plaukia į savo vietas. Prašovęs jis papurto galvą ir sako: „kad nušautum antį“ – tai mėgstamas medžiotojų posakis – „pats turi būti antis“. Dabar jis dažnai užsnūsta. Kai penkios smailiauodegės sukasi virš jo slėptuvės, sudarydamos puikų taikinį, užgniaužę kvapą vyrai girdi šilkinį vėjo šiugždesį riebaluotose paukščių plunksnose, bet nieko nenutinka, tik tęsiasi tyla; tada vienas iš jo kompanionų šnibžda sūnui: „Velnias, atrodo, teisėjas vėl užmigo.“ Jei tai atsitinka dar kartą, jis sako: „Leni, nuplauk pažiūrėt – ar jis miega, ar miręs.“ Sūnus, praplikęs vidutinio amžiaus vyras stambiomis nerangiomis rankomis, iriasi prie skendinčios rūke teisėjo slėptuvės, ir mato, kaip paukščiai paima kursą į pirmąją prošvaistę pietiniam danguj.
Iš Amerikos anglų kalbos vertė elka
