Vienuolyne, kur mūsų su I. laukia meditacijos ir maldos pamoka, prieina mažo ūgio vyrukas didele galva ir išsipešiojusia barzda pasmakrėj. Iš karto pradeda šnekėti: tai pas ką jūs? ar jis žino? ar ateis? — paeina kelis žingsnius tolyn, ir aš spėju pastebėti, kad ant jo juodos striukės nugaros užrašytos kelios didžiosios raidės, lyg SBS – ir žodis Sauga. Vyras grįžta ir, blyksėdamas kreivais dantimis, pradeda kloti, kad atvežė čia pjuvenų, taip, šildymo katilui kūrenti, visas jau iškrovė, kad baisiai sunku su darbu, nors jis ir negeria, visai, – ir net atėjusiam J.C. įsigudrina kažką pasakyti ar paklausti. Pasibaigus pratyboms, priemenėje jo neberandame.
Vakare su V. važiuojame antruku iš darželio. Naujame Soliaryje gauname atsisėsti bene geriausioje vietoje – gale šalia „tamsaus kambariuko“. Troleibusas maloniai niūniuoja kintamos srovės balsu. Kitoje stotelėje įlipa tuntas į Saulėtekį važiuojančių studentų, kažkas šnekasi angliškai, kažkas – ispaniškai. V. man pasakoja darželyje išgirstus anekdotus apie Petriuką. Nemirtingas herojus tasai Petriukas.
Artėjant mūsų stotelei, pasižiūriu į durų pusę. Prie jų stovi nedidelio ūgio vyras. Mūsų žvilgsniai susitinka, ir jis išraiškingai man mirkteli. Nusisuku. Atėjus laikui lipti, mudu su V. einame prie išėjimo. Vyras mano pusėn parodo pakeltą nykštį. Klausiu, kas gerai – ar viskas apskritai, ar kas nors konkrečiai? Jis susižvalgo su savo kaimynu. „Ukrainoje ne taip gerai“, galiausiai sako jis, ir aš tik dabar pamatau, ką turėjau suprasti net nepamatęs -- kad jis įgėręs. „Na, taip, tiesa“, sakau. „Aš esu iš Vakarų Ukrainos“, sako jis; pastebiu kreivus dantis ir išsipešiojusią barzdą pasmakrėj. Troleibusas sustoja, atsidaro durys. „Tegyvuoja Ukraina“, sakau ir mes išlipam.
Kulniuodamas palei Sapiegų parko tvorą galvoju ir nesugalvoju, kokia kalba jis šnekėjo – lietuviškai? rusiškai? nė viena iš jų?
Aišku tiktai viena – knygų mugėje pristatęs troleibuso istorijas, aš taip įsimagnetinau, kad dabar jos pačios prie manęs limpa.
Vakare su V. važiuojame antruku iš darželio. Naujame Soliaryje gauname atsisėsti bene geriausioje vietoje – gale šalia „tamsaus kambariuko“. Troleibusas maloniai niūniuoja kintamos srovės balsu. Kitoje stotelėje įlipa tuntas į Saulėtekį važiuojančių studentų, kažkas šnekasi angliškai, kažkas – ispaniškai. V. man pasakoja darželyje išgirstus anekdotus apie Petriuką. Nemirtingas herojus tasai Petriukas.
Artėjant mūsų stotelei, pasižiūriu į durų pusę. Prie jų stovi nedidelio ūgio vyras. Mūsų žvilgsniai susitinka, ir jis išraiškingai man mirkteli. Nusisuku. Atėjus laikui lipti, mudu su V. einame prie išėjimo. Vyras mano pusėn parodo pakeltą nykštį. Klausiu, kas gerai – ar viskas apskritai, ar kas nors konkrečiai? Jis susižvalgo su savo kaimynu. „Ukrainoje ne taip gerai“, galiausiai sako jis, ir aš tik dabar pamatau, ką turėjau suprasti net nepamatęs -- kad jis įgėręs. „Na, taip, tiesa“, sakau. „Aš esu iš Vakarų Ukrainos“, sako jis; pastebiu kreivus dantis ir išsipešiojusią barzdą pasmakrėj. Troleibusas sustoja, atsidaro durys. „Tegyvuoja Ukraina“, sakau ir mes išlipam.
Kulniuodamas palei Sapiegų parko tvorą galvoju ir nesugalvoju, kokia kalba jis šnekėjo – lietuviškai? rusiškai? nė viena iš jų?
Aišku tiktai viena – knygų mugėje pristatęs troleibuso istorijas, aš taip įsimagnetinau, kad dabar jos pačios prie manęs limpa.
