Dar prieš Ukrainos karą iš vieno žurnalo, kurį leidžia institucija, besirūpinanti vokišku paveldu Rytų Europoje, gavau pasiūlymą parašyti, kaip į vokišką praeitį Klaipėdos krašte žiūri lietuviai. Pasiūlymas užkabino, nes tuo ne pirmi metai domiuosi ir neblogai išmanau, tad tekstą parašiau su ugnele. Redakcija atrašė, kad tekstas jiems patiko, spausdins.
Dėl Ukrainos redagavimas persikėlė į vasarą. Ir čia prasidėjo keisti dalykai: korektūrose, kurias gavau, ne visi taisymai atitiko pradinę mintį, o kai kurie ją gana smarkiai keitė. Labiausiai užkliuvo vienas sakinys, kur rašau, [nors Klaipėdos kraštas lietuviams vis dar yra egzotika], faktas tas, kad Lietuvai jis priklauso jau beveik šimtą metu.
Komentaruose buvo pažymėta, kad išvis neaišku, ar tarybiniais laikais Lietuva egzistavo kaip tokia, o 1923 metais Lietuva juk Klaipėdos kraštą aneksavo. Atrašiau, kad aš ne istorikas ir operuoju bendrais faktais (nors, beje, iš karto po šito sakinio patikslinu, kad prieš karą padėtis Klaipėdos krašte buvo iš esmės kitokia nei po karo). Tada jie išvertė sakinį taip, kad iš būtų kalbama tik apie aneksiją. Su taisymu nesutikau. Tada jie pareiškė, kad straipsnio nespausdins -- nors jis buvo beveik baigtas maketuoti, su iliustracijomis.
Galit įsivaizduoti, kad tokia įvykių eiga mane labai apstulbino. Galvojau, kad Vokietijoje, ir ne kokiose privačiose, bet valstybinėse institucijose tokios pažiūros ir toks elgesys nebeegzistuoja. Juo labiau, kad mano tekstą peržiūrėjo ir tą sakinį cenzūravo ne žurnalo redaktorius, apie kurį negaliu pasakyti nieko blogo, o (kaip matyti iš wordinio komentarų etikečių) pats įstaigos vadovas !!
Gerai, kad toptelėjo, jog reikia pabandyti laimę kitur. Nusiunčiau tekstą Berlyno dienraščiui "Tagesspiegel", kurį skaitydavau studijuodamas FU, ir neilgai trukus gavau atsakymą, kad jis jiems tinka ir patinka, spausdins. Įskaitant ir tą baisųjį sakinį...
Prieš keletą dienų tekstas pasirodė ir internetiniu pavidalu
Istorijos pabaiga.
Dėl Ukrainos redagavimas persikėlė į vasarą. Ir čia prasidėjo keisti dalykai: korektūrose, kurias gavau, ne visi taisymai atitiko pradinę mintį, o kai kurie ją gana smarkiai keitė. Labiausiai užkliuvo vienas sakinys, kur rašau, [nors Klaipėdos kraštas lietuviams vis dar yra egzotika], faktas tas, kad Lietuvai jis priklauso jau beveik šimtą metu.
Komentaruose buvo pažymėta, kad išvis neaišku, ar tarybiniais laikais Lietuva egzistavo kaip tokia, o 1923 metais Lietuva juk Klaipėdos kraštą aneksavo. Atrašiau, kad aš ne istorikas ir operuoju bendrais faktais (nors, beje, iš karto po šito sakinio patikslinu, kad prieš karą padėtis Klaipėdos krašte buvo iš esmės kitokia nei po karo). Tada jie išvertė sakinį taip, kad iš būtų kalbama tik apie aneksiją. Su taisymu nesutikau. Tada jie pareiškė, kad straipsnio nespausdins -- nors jis buvo beveik baigtas maketuoti, su iliustracijomis.
Galit įsivaizduoti, kad tokia įvykių eiga mane labai apstulbino. Galvojau, kad Vokietijoje, ir ne kokiose privačiose, bet valstybinėse institucijose tokios pažiūros ir toks elgesys nebeegzistuoja. Juo labiau, kad mano tekstą peržiūrėjo ir tą sakinį cenzūravo ne žurnalo redaktorius, apie kurį negaliu pasakyti nieko blogo, o (kaip matyti iš wordinio komentarų etikečių) pats įstaigos vadovas !!
Gerai, kad toptelėjo, jog reikia pabandyti laimę kitur. Nusiunčiau tekstą Berlyno dienraščiui "Tagesspiegel", kurį skaitydavau studijuodamas FU, ir neilgai trukus gavau atsakymą, kad jis jiems tinka ir patinka, spausdins. Įskaitant ir tą baisųjį sakinį...
Prieš keletą dienų tekstas pasirodė ir internetiniu pavidalu
Istorijos pabaiga.
