Edinburgo Fringe įtaigiai priminė, kas yra teatro pradžia, patsai jo pamatas. Tai veiksmas gatvėje, akis į akį su žiūrovais, ne ant scenos (ar ekrane) o vienam lygyje su jais, stengiantis atkreipti jų dėmesį, užmegzti kontaktą, stebinti ir linksminti, kreiptis ir kalbinti, kad užsikabintų. Tai veiksmas čia ir dabar, jusliškoje, kūniškoje realybėje, publikai matant visas aktoriaus judesius, kimstantį balsą, vos ne uodžiant jo prakaito kvapą, sekant įspūdingus triukus ar komiškas punchline, padedant jam vaidinti, plojant (arba ne) pasibaigus epizodui, pasiduodant (arba ne) jo kvietimui įsivaizduoti, kas būtų jeigu, pažaisti vaizduotės lavinimo žaidimą „tarkim, kad“.
Savaitgalį ne tik High Street/Royal mile, kuri, savaime suprantama, yra pėsčiųjų gatvė (linkėjimai Viktoras Bachmetjevas), – visas miesto centras pilnas žonglierių, akrobatų, gatvės muzikantų, pasakorių, aktorių, kurie apsirengę iššaukiančiais kostiumais ir sukūrę akį traukiančias mizanscenas dalija skrajutes, kviečiančias į šou. Ypač nustebau, kai paėmęs keletą skrajučių supratau, jog jas dalija ne kokie samdyti žmonės, o patys tuose spektakliuose vaidinantys aktoriai – va taip, be jokios baimės, kad genijaus karūna nuo galvos nukris.
Vaidinama Edinburge kur tik įmanoma, netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, mūsų Baltijos pjesių skaitymai vyko Karališkojo Škotijos pulko kareivinėse. Britų armija Edinburge taip prisideda prie Fringe, o man kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui išėjo dviguba nauda: apžiūrėjau vietas, kur jie gyvena, tarnauja, valgo, karininkų ramovę. Keletas karininkų atėjo ir į skaitymus, o kadangi mano pjesė yra apie kariškus reikalus, džiaugiausi girdėdamas profesionalų dalykiškas pastabas ir komplimentus.
Kas rytą palei reklaminiais plakatais nukabinėtas tvoras pereidavau Meadows, kuriuose ant žolės čilino jaunimas (vasara karšta kaip niekad, sakė mano renginio organizatorius Harry, net 24 ar 25 laipsniai) ir įsiliedavau į linksmą, atsipalaidavusią publiką, kuri nesidrovi aktoriaus kalbinama, nesibijo reaguoti, kuri baigiantis pasirodymui, nepasprunka kaip čiurliai į visas puses, kad nereiktų mokėti (Beje, vaidintojams aukoti galima ne tik grynais – beveik visi performeriai apsirūpinę lapais su QR kodu). Publika čia atkeliavusi iš visos Jungtinės Karalystės (rugpjūtį nakvynės kainos pakyla kelis kartus) ir iš viso pasaulio – sprendžiant pagal išvaizdą ir kalbas, daugiausia iš Vokietijos, JAV ir Ispanijos.
Apimtas pavydo, pradėjau galvoti, kur Lietuvoje paskutinį kartą mačiau kažką panašaus, ir pasukęs galvą, pasakiau sau, kad gal tiktai Kaziuko mugėj, kur prieš keletą metų pamėginta grįžti prie ištakų ir šalia prekybinės dalies atsirado įvairių meninių gigų – bet ir tai tik iš dalies.
Dar prisiminiau „Life“ festivalį, bet jis vyko labai seniai, gūdžiais 90-iniais...
Ar ne todėl, pagalvojau, dabartinis mūsų teatro gyvenimas neretai atrodo vienpusis, burbulinis, prislėgtas nuspėjamų koncepcijų ir nešokiruojančio šokiravimo? Kaip jis nebus vienpusis, jeigu vaikšto tik viena koja, jeigu atsitveria nuo gatvės, glaudaus sąlyčio, grįžtamojo ryšio? Ar nėra taip, kad gaiviausios paskutinių metų teatrinės iniciatyvos atsirado būtent iš tokio atsako – atsako į būtent čia ir dabar kylančią užklausą, nesimaivančio atsako, kuris nenustoja būti teatru ir nepretenduoja būti tikrove, socialiniu tyrimu ir dar kuo nors?
Savaitgalį ne tik High Street/Royal mile, kuri, savaime suprantama, yra pėsčiųjų gatvė (linkėjimai Viktoras Bachmetjevas), – visas miesto centras pilnas žonglierių, akrobatų, gatvės muzikantų, pasakorių, aktorių, kurie apsirengę iššaukiančiais kostiumais ir sukūrę akį traukiančias mizanscenas dalija skrajutes, kviečiančias į šou. Ypač nustebau, kai paėmęs keletą skrajučių supratau, jog jas dalija ne kokie samdyti žmonės, o patys tuose spektakliuose vaidinantys aktoriai – va taip, be jokios baimės, kad genijaus karūna nuo galvos nukris.
Vaidinama Edinburge kur tik įmanoma, netikėčiausiose vietose. Štai, pavyzdžiui, mūsų Baltijos pjesių skaitymai vyko Karališkojo Škotijos pulko kareivinėse. Britų armija Edinburge taip prisideda prie Fringe, o man kaip Lietuvos kariuomenės savanoriui išėjo dviguba nauda: apžiūrėjau vietas, kur jie gyvena, tarnauja, valgo, karininkų ramovę. Keletas karininkų atėjo ir į skaitymus, o kadangi mano pjesė yra apie kariškus reikalus, džiaugiausi girdėdamas profesionalų dalykiškas pastabas ir komplimentus.
Kas rytą palei reklaminiais plakatais nukabinėtas tvoras pereidavau Meadows, kuriuose ant žolės čilino jaunimas (vasara karšta kaip niekad, sakė mano renginio organizatorius Harry, net 24 ar 25 laipsniai) ir įsiliedavau į linksmą, atsipalaidavusią publiką, kuri nesidrovi aktoriaus kalbinama, nesibijo reaguoti, kuri baigiantis pasirodymui, nepasprunka kaip čiurliai į visas puses, kad nereiktų mokėti (Beje, vaidintojams aukoti galima ne tik grynais – beveik visi performeriai apsirūpinę lapais su QR kodu). Publika čia atkeliavusi iš visos Jungtinės Karalystės (rugpjūtį nakvynės kainos pakyla kelis kartus) ir iš viso pasaulio – sprendžiant pagal išvaizdą ir kalbas, daugiausia iš Vokietijos, JAV ir Ispanijos.
Apimtas pavydo, pradėjau galvoti, kur Lietuvoje paskutinį kartą mačiau kažką panašaus, ir pasukęs galvą, pasakiau sau, kad gal tiktai Kaziuko mugėj, kur prieš keletą metų pamėginta grįžti prie ištakų ir šalia prekybinės dalies atsirado įvairių meninių gigų – bet ir tai tik iš dalies.
Dar prisiminiau „Life“ festivalį, bet jis vyko labai seniai, gūdžiais 90-iniais...
Ar ne todėl, pagalvojau, dabartinis mūsų teatro gyvenimas neretai atrodo vienpusis, burbulinis, prislėgtas nuspėjamų koncepcijų ir nešokiruojančio šokiravimo? Kaip jis nebus vienpusis, jeigu vaikšto tik viena koja, jeigu atsitveria nuo gatvės, glaudaus sąlyčio, grįžtamojo ryšio? Ar nėra taip, kad gaiviausios paskutinių metų teatrinės iniciatyvos atsirado būtent iš tokio atsako – atsako į būtent čia ir dabar kylančią užklausą, nesimaivančio atsako, kuris nenustoja būti teatru ir nepretenduoja būti tikrove, socialiniu tyrimu ir dar kuo nors?
